piẽtūs, valgymas per vidurdienį. Vakarų šalyse pietumis dažnai vadinamas valgymas ir vėlesniu laiku (pavyzdžiui, vakare). Išsamesnių duomenų apie Lietuvos gyventojų pietų valgius yra nuo 19 amžiaus. Per pietus aukštaičiai dažniausiai valgė šiltoje krosnyje laikytus arba pašildytus pusryčių valgius – šviežių arba raugintų kopūstų, burokėlių, kruopų sriubą su mėsa. Vasaros darbymečiams palikdavo lašinių, skilandžio. Vidurio Lietuvoje valstiečiai per pietus mėgo valgyti virtinius su mėsos, spirgų arba varškės įdaru. Žemaičiai pietums virė rūgščią bulvienę su mėsa arba šutynę su užtrinu. Per pietus paukštieną valstiečiai valgė tik per šventes, avieną – per rudens darbymetį. Dvarininkų pietų valgiai buvo įvairesni, gausesni, maistingesni. Valgyta daugiau žvėrienos, paukštienos, žuvų, įvežtinių produktų. Valgiai ruošti pagal Vakarų Europos kulinarijos receptus. Miestiečių pietų valgiai dar 19 amžiuje nedaug skyrėsi nuo valstiečių. Ilganiui dėl kitų tautybių miestiečių įtakos atsirado naujų lietuviškų pietų valgių – didžkukulių, plokštainių, pjausnių ir kitų. Sovietiniu laikotarpiu valstiečiai ruošė tradicinius pietų valgius. Pagrindinių produktų – mėsos, pieno produktų, daržovių – pasirūpindavo iš savo sodybinio sklypo. 20 amžiaus 8–9 dešimtmečiais pusryčių ir pietų valgiai imta ruošti atskirai. 21 amžiaus pradžioje etnografinių regionų pietų ruošimo tradicijos nyksta (jų dar esama kaime), valgiai vienodėja. Dirbantys miestų gyventojai pietus dažniausiai valgo viešojo maitinimo įstaigose, vaikai – vaikų darželiuose, mokyklose. Nuo 20 amžiaus pabaigos po laidotuvių, mirties metinių minėjimo dažnai rengiami gedulingi pietūs. Iškilmingus pietus per valstybines šventes, aukštiesiems svečiams diplomatinių vizitų metu rengia valstybės institucijos, privatūs asmenys – gimtadienių, įvairių sukakčių proga.
A. Daniliauskas Lietuvos miesto gyventojų materialinė kultūra XX a. Vilnius 1978; M. Miliuvienė Kaimo gyventojų mityba / Iš lietuvių kultūros istorijos tomas 11 Vilnius 1981; Lietuvių valgiai Vilnius 1983.