Piẽtūs‑Pirnai (Midi‑Pyrénées), buvęs administracinis regionas (1961–2015) Prancūzijos pietuose. Ribojasi su Ispanija ir Andora. Apima 8 departamentus: Ariège’o, Aukštutinės Garonos, Aukštutinių Pirėnų, Aveyrono, Gers’o, Loto, Tarno, Tarno ir Garonos.
2016 Pietų‑Pirėnų ir Languedoco‑Roussillono regionai sujungti į Oksitanijos regioną.
Plotas 45 349 km2 (didžiausias Prancūzijos administracinis regionas iki 2016). 2,93 mln. gyventojų (2012). Centras – Tulūza (493 500 gyventojų, 2019; aglomeracijoje 1,04 mln. gyventojų). Kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2019): Montaubanas (61,4), Albi (48,9), Tarbes’as (42,8), Castres’as (42,1).
Gamta
Pietų‑Pirėnų pietinė riba (ir siena su Ispanija bei Andora) eina daugiau kaip 3000 m aukščio Pirėnų kalnų keteromis. Siaurų upių slėnių suskaidyti Pirėnų šiauriniai šlaitai leidžiasi į aliuvinę Garonos žemumą. Šiauriau Garonos upės slėnio plyti lėkštos aukštumos. Šiaurės rytuose į Pietų‑Pirėnų teritoriją įsiterpia Centrinio Masyvo pietvakarinės šakos. Pirėnuose ir Pietų‑Pirėnų šiaurinėje dalyje yra karstinių reljefo formų, gausu karstinių urvų (kai kur jais teka požeminės upės). Daugelyje urvų yra paleolito laikotarpio piešinių ir raižinių.
Klimatas vidutinių platumų, pereinamasis iš jūrinio į žemyninį, rytinėje dalyje – mediteraninis (liepos vidutinė temperatūra 21 °C, sausio 5 °C, per metus iškrinta 650 mm kritulių). Iš kalnų dažnai pučia šiltas vėjas fenas. Svarbiausios upės: Garona ir jos intakai – Ariège’as, Tarnas, Lotas (dešinieji), Save’as, Arrats’as, Gers’as, Baïse’as (kairieji). Per Pietų‑Pirėnų teritoriją eina Pietų kanalas (jungia Garoną su Viduržemio jūra). Dirvožemiai daugiausia rudžemiai, pietuose ir šiaurėje yra kalciažemių. Miškai (daugiausia ąžuolynai ir ąžuolynai‑bukynai) užima apie 27% Pietų‑Pirėnų paviršiaus. Pietų‑Pirėnų pietvakariuose yra Pirėnų nacionalinio parko (1997 įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą) dalis (kita jo dalis – Akvitanijoje); trys regioniniai gamtos parkai.
Ūkis
Pramonės įmonės sutelktos daugiausia Tulūzoje ir jos aglomeracijoje. Svarbiausios šakos – kosmoso (raketų) ir aviacijos, elektronikos, biotechnologijų pramonė. Kituose miestuose – maisto (vyno, Roquefort’o sūrių), odos ir avalynės, tekstilės, elektrometalurgijos, elektrochemijos, metalo apdirbimo pramonė. Elektros energiją gamina hidroelektrinės (jų yra prie upių, tekančių iš Pirėnų kalnų) ir Golfecho branduolinė elektrinė (Tarno ir Garonos departamente; galia 2726 MW). Žemdirbystė; auginama javai (kukurūzai, kviečiai, miežiai), aliejiniai augalai (saulėgrąžos, sojos, rapsai), vaismedžiai, vynmedžiai (daugiausia kalvotoje Armagnaco plynaukštėje Gers’o departamente, t. p. Aukštutinės Garonos, Loto, Tarno departamentuose). Veisiama avys (daugiausia regiono šiaurėje ir Pirėnuose), galvijai. Turizmas, žiemos sportas (La Mongie, Saint‑Lary ir kiti slidinėjimo centrai). Balneologijos ir klimato kurortai (Cauterets’as, Ax‑les‑Thermes’as, Bagnères‑de‑Luchonas, Bagnères‑de‑Bigorre’as). Per regioną eina Bordeaux–Tulūzos–Narbonne’o geležinkelis ir automobilių magistralė. Tulūzos‑Blagnaco tarptautinis oro uostas, Tarbes’o‑Lurdo‑Pirėnų, kiti oro uostai.
Piligrimystė
Pirėnų prieškalnėse (į pietvakarius nuo Tarbes’o) yra katalikų religinis centras, viena žymiausių Europoje piligrimystės ir Švč. Mergelės Marijos kulto vietų – Lurdas; Pietų‑Pirėnų šiaurėje maldininkų lankomas Rocamadouras.