piktogrãfinis rãštas (lot. pictus – pieštas, tapytas + gr. graphō – rašau), piktogramà (lot. pictus – pieštas, tapytas + gr.gramma – rašytinis ženklas, brūkšnys, linija), raštas, kurio ženklai (piktogramos) žymi jais vaizduojamus daiktus. Piktografinis raštas atsirado iš petroglifų – senovinių piešinių ir užrašų, išraižytų olose, urvų sienose ir akmenyse. Piktografinį raštą vartojo įvairios senovės kultūros – Mesopotamijos, Egipto, Kinijos, Anatolijos, Mezoamerikos (Centrinės Amerikos) ir kitos. Piktografinis raštas turi tūkstančius ženklų. Dėl sudėtingumo ir ribotų galimybių piktografinis raštas transformavosi į ideografinį raštą (pvz., hieroglifus), vėliau – ir į skiemeninį raštą (pvz., dantiraštį). Daugelio dabartinių raidynų raidės t. p. kilusios iš piktografinio rašto. Plg.: lotynų, kirilika A / a ← senovės graikų Α / α (άλφα) ‘alfa’ ← finikiečių raidės alef –‘jautis’; raidė atsirado iš ankstesnės piktogramos ‘jaučio galva’; senovės semitų raidynuose nebuvo raidžių žymėti balsėms, todėl senovės graikų kalboje balsiui [a] žymėti iš finikiečių kalbos perimta gerklinį priebalsinį garsą [ʔ] žyminti raidė alef, iš graikų kalbos ji perėjo ir į kitas kalbas; lotynų G / g, C / c, kirilika Г / г < senovės graikų Γ / γ (γάμμα) ‘gama’ ← finikiečių raidės gimel – ‘kupranugaris’, ši kilusi iš atitinkamos piktogramos.
Piktografinį raštą dongbą (dunbą), turintį 1400–2000 ženklų, ilgai išsaugojo Kinijos pietvakariuose gyvenanti tautinė mažuma nasi (nachi). Šį raštą vartojo žyniai sakraliniams tekstams užrašyti. 21 a. pradžioje tik nedaugelis vyresniosios kartos žmonių jį moka.
1468