Pliava (vok. Pillau; nuo 1946 rus. Baltijsk), miestas Rusijos Federacijoje, Kaliningrado srities vakaruose; rajono centras. 33 946 gyventojai (2021). Miestas įsikūręs tarp Aismarių ir Baltijos jūros. Jūrų uostas. Geležinkelis ir plentas į Karaliaučių. Laivų remontas, maisto (žuvų apdorojimo) pramonė. Baltijos laivyno muziejus.
Piliava
Istorija
Piliava buvo prūsų sembų žvejų gyvenvietė. Ant kalvelės ties senąja protaka, jungiančia Baltijos jūrą su Aismarėmis, buvusi jų pilaitė (Pille, Pillaw < pilti, supilti). Jos vietoje Vokiečių ordinas 13 a. pastatė savo pilį. Netoliese buvo sembų žvejų Vogramo ir Kamstigalio kaimai. 1376 ties protaka įkurta žuvų prekyvietė. Smėliui užpusčius senąją protaką, 1497 audros buvo išplauta dabartinė protaka (sąsiauris), 1510 pritaikyta laivybai, tapo svarbiausiu vandens keliu Karaliaučiaus link. Greta Vogramo buvo įkurta senoji Piliavos gyvenvietė (1522 paminėta Pillau), 1902 sujungta su Piliavos miestu. 1537 joje pastatytas muitinės blokhauzas, 1599 – evangelikų liuteronų bažnyčia. 1601 olandai padarė gyvenvietės įtvirtinimų planus. Per 1600–29 Lenkijos ir Lietuvos Valstybės karą su Švedija šios kariuomenė 1626 užėmė Piliavą. 1629 Altmarko paliaubų sutartimi 6 metams ji liko Švedijai. Švedai gyvenvietėje įrengė redutą su blokhauzu – būsimosios tvirtovės užuomazgą; 1634–70 ją pastatė vokiečių specialistai (plytos ir akmenys buvo plukdomi iš griaunamų Balgos pilies ir netolimos Laukstyčių pilies). 1647 greta tvirtovės įsikūrė olandų kolonija.
Piliavos paštas ir švyturys prie senojo uosto krantinės (iki 1944)
Piliavos uoste (pradėtas statyti 14 a.) lankėsi Vakarų Europos pirklių laivai, dėl to Piliava vadinta Mažuoju Amsterdamu. 1657 (per I Šiaurės karą) iš uosto išplaukė pirmieji Prūsijos kunigaikštystės didieji karo laivai. 1682 iš jo kolonijų reikalais išplaukė laivų ekspedicija į Vakarų Afriką, 1688 32 laivai – prekiauti su Vakarų Afrika ir Vest Indija. 1685 (ar 1717) pastatyta Įgulos bažnyčia. 1725 Piliava gavo miesto teises. Per Septynerių metų karą (1756–63) 1757 07 Piliavą užėmusi Rusijos kariuomenė išplėtė uostą. Jame buvo perkraunami kroviniai Aismarių nerijos užuovėjoje, išvengiant plaukiojimo per seklias ir žiemą užšąlančias Aismares. 18 a. pradžioje Piliavos uostą kasmet vidutiniškai aplankydavo apie 400–800, 1784 – apie 2000 laivų. 1789 ar 1791–1806 perstatyta tvirtovė, 1816 (ar 1813) pastatytas 31 m aukščio švyturys, molais ir krantų įrenginiais sutvirtintas sąsiaurio laivakelis iš jūros į Aismares. 1865 nutiestas Karaliaučiaus–Žuvininkų–Piliavos geležinkelis. Piliava tapo Prūsijos karalystės karinio laivyno viena iš bazių. 1887 įrengtas didžiųjų laivų, plaukiojančių į Vakarų Europą, nuo 1902 (baigus kasti Karaliaučiaus jūros kanalą) – į Karaliaučių, uostas.
20 a. pradžioje Piliava tapo jūros kurortu. Veikė įvairių Europos šalių konsulatai, locmanų, pakrančių, uosto statybos valdybos, muitinė, žvejybos, prekybos bendrovės, laivų statykla, keleivių prieplauka, žuvų konservų 2 fabrikai, 12 kepyklų, 25 restoranai, 4 viešbučiai, navigacijos ir kitos mokyklos. Buvo pastatyta naujų bažnyčių: antroji evangelikų liuteronų (1675), evangelikų reformatų (olandų; 1866), katalikų (1910). Nuo 19 a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo mieste veikė 7 spaustuvės. 1660 Piliavoje gyveno 250 (žvejai, laivininkai, amatininkai, prekybininkai), 1784 – apie 1300, 1817 – 2520, 19 a. viduryje – 2720 (tvirtovėje – dar 881), 1905 – 7361 (iš jų 1152 kariškiai), 1925 – 6893, 1939 – 12 379 žmonės (buvo gyventojų ir lietuviškomis pavardėmis).
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, ypač 1945 01–1945 04, iš miesto laivais į Vokietiją išplaukė šimtai tūkstančių Rytų Prūsijos karo pabėgėlių (ir iš Mažosios, ir Didžiosios Lietuvos), t. p. buvo evakuota kariškių (iš vadinamojo Heiligenbeilio katilo); daug jų žuvo Baltijos jūroje ir ant Aismarių ledo per SSRS aviacijos bombardavimus. 1945 04 Piliavą užėmė SSRS kariuomenė, nuo 1946 miestas priklauso Kaliningrado sričiai. Piliava buvo apgriauta, tapo svarbia SSRS (nuo 1991 Rusijos) Baltijos jūros karinio laivyno baze, uždaru miestu.
2618