Piliny kultūra (Plinio kultūrà), vėlyvojo bronzos amžiaus archeologinė kultūra.
Buvo paplitusi 1300–1050 pr. Kr. dabartinėje Šiaurės, Šiaurės rytų Vengrijos, Rytų Slovakijos ir Mažosios Lenkijos teritorijoje. Pavadinta pagal Piliny miestelį Vengrijoje. Pirmasis tyrė vengrų archeologas T. Kemenczei.
Metalo apdirbimo technologijas žmonės perėmė iš Mikėnų kultūros (Kretos‑Mikėnų kultūra). Iš bronzos gamino ginklus (kalavijai, kovos peiliai su puoštomis ir į galą platėjančiomis rankenomis, durklai, įmoviniai kovos kirviai su ąselėmis, strėlių ir iečių antgaliai), darbo įrankius (kirviai, pjautuvai), papuošalus ir buities įrankius (antsmilkiniai, kabučiai, įvijos, žiedai, apyrankės, antkaklės, smeigtukai, skustuvai, pincetai). Iš molio žiedė amforas, ąsočius, taures, gėrimui skirtus puodelius, dirbinius vaikams (žmonių puošniais drabužiais, gyvūnų figūrėlėmis). Indai lipdyti iš lygintų molio juostelių, puoštų banguotomis linijomis ir trikampėliais. Kai kurie indai su stilizuotomis žmogaus kojomis.
Žmonės gyveno nedidelėse gyvenvietėse. Namai antžeminiai, stulpinės konstrukcijos, šlaitiniais stogais su 1 gyvenamąja patalpa ir židiniu. Greta gyvenamojo namo buvo statomi antžeminiai ūkiniai statiniai. Mirusieji nuo 12 a. pr. Kr., dažniausiai sudeginti, laidoti plokštiniuose kapinynuose. Urnos dažniausiai pūstos, kūginiu ar cilindriniu kakleliu, kartais su ąselėmis, puoštos geometriniais ornamentais, dažnai puoštos žmonių figūromis. Randama iš žmonių kaukolių padarytų kaukių, naudotų sudėtingose mirusiųjų pagerbimo apeigose. Į kapus buvo dedami smulkūs dirbiniai (miniatiūra). Gyventojau vertėsi gyvulininkyste (galvijai, avys, ožkos, arkliai), žemdirbyste (avižos, miežiai), žvejyba, medžiokle.
3044