kryžiuočių pilis Malborke (13–14 a., 19 a. perstatyta)
pils, uždaras gynybinis kompleksas. Pilies kompleksą sudaro reprezentacinį ir ūkinį kiemus juosiančios medžio, medžio bei žemių arba mūro sienos su gynybiniais įrenginiais (pylimais, fosomis, tvenkiniais, bokštais, šaulių galerijomis, mašikulomis, erkeriais, kazematais, vartais, pakeliamuoju tiltu, barbakanu). Pilies viduje būna gyvenamieji (donžonas, kuris naudotas stebėjimui ir gynybai), sakraliniai (koplyčia arba bažnyčia), ūkiniai (arklidės, virtuvės, sandėliai, pirtys, tarnų gyvenamosios patalpos) ir kiti statiniai (arsenalas, kareivinės). Ūkinius kiemus – priešpilius nuo reprezentacinio kiemo skiria mūro sienos, kartais fosos. Kartais vieną gynybinį kompleksą sudaro kelios pilys (aukštutinė, vidurinė, žemutinė) su įtvirtinimais ir pastatais.
Artilerijos paplitimas nuo 14 a. skatino žemesnių, bet storesnėmis sienomis bokštų statybą. Nuo 16 a. bokštus pakeitė iš žemių supilti bastionai, gynybines sienas – pylimai. Pagal gynybinių įrenginių pobūdį būna aptvarinės (turi keturkampio arba daugiakampio plano gynybinę sieną), bastioninės (gynybinę funkciją atlieka bastionai, kurtinos), konventinės pilys, rezidencinės (dažniausia neatliekančios gynybinės funkcijos) pilys. Pagal padėtį skiriamos kalnų (dažniausia būdinga netaisyklingas daugiakampis planas), lygumų (būdinga taisyklingas keturkampis planas), vandens (statomos ežerų arba upių salose) pilys. Statytos daugiausia viduriniais amžiais strateginiu požiūriu svarbioje arba sunkiai prieinamoje, patogioje gintis vietoje, statybinės medžiagos – gruntas, mediena, akmuo, plytos, kalkių skiedinys.
Harlecho pilis Velse (13 a.)
Tyrimai
Europoje pilis archeologai pradėjo tirti 19 a. pirmoje pusėje (Tannenbergo pilis Vokietijoje); šie tyrimai buvo taikomieji, susiję su architektūrinių dalių atkasimu, archeologiniai radiniai tik papildydavo rinkinius. Po II pasaulinio karo archeologiniais tyrimais pradėta tirti tos pilių gyvenimo sritys, kurioms atskleisti trūko kitų šaltinių (pvz., kasdienis gyvenimas). Nuo 20 a. 7 dešimtmečio pradėti intensyvūs pilių archeologiniai tyrimai, ypač ten, kur pilių liekanos būdavo intensyvios ūkinės veiklos teritorijose (Koknesės, Lokstenės, Altenės, Sėlpilio pilys Latvijoje). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje plačiai taikomi metodai, leidžiantys be kasinėjimų nustatyti buvusių statinių sienų, gynybinių įrenginių vietas. Tirdami pilis archeologai atkasa didelius kiemų plotus ir gynybiniuose įrenginiuose daro siaurus ilgus pjūvius. Daug radinių dažniausia randama per puolimus sugriautose (Cėsių) arba gaisrų nuniokotose (Křivoklato, Čekija) pilyse.
Panemunės pilis
Kauno pilis
Lietuvoje medinių pilių archeologiniai tyrimai pradėti 19 a. pirmoje pusėje (Narkūnų piliakalnis), išsamesni medinių ir mūrinių pilių tyrimai – nuo 20 a. pirmos pusės. Medinių pilių vietose ieškota rašytiniuose šaltiniuose minimų kovų pėdsakų (Apuolės piliakalnis ir kapinynas), mūrinėse pilyse atkastos ir konservuotos senųjų mūrų dalys (Trakų pilys, Vilniaus pilys, Kauno pilis). Tiriant mūrines pilis būdavo tik atkasamos mūrinės architektūros liekanos. Pilių archeologinių tyrimų pagausėjo nuo 20 a. 6 dešimtmečio (Trakų, Vilniaus, Kauno pilys); pilys konservuojamos, restauruojamos, iš dalies atstatomos (Trakų Salos pilis). Sukaupta nemažai medžiagos pilių raidai, planinei struktūrai, interjerui ir vidaus gyvenimui pažinti.
Nuo 20 a. 9 dešimtmečio pabaigos pilys tiriamos kompleksiškiau: pradėtas vykdyti didžiausias Lietuvos pilių tyrimų projektas – Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų archeologiniai tyrimai, susidomėta medinių pilių archeologiniu paveldu. Pilių archeologinę medžiagą pradėta apibendrinti atskiruose veikaluose. Kompleksinis požiūris į pilių tyrimus įsitvirtino Lietuvos mokslininkams įsitraukus į Europos pilių tyrinėtojų veiklą, ypač nuo 1991 dalyvaujant Castella maris Baltici konferencijose (rengėjai – Turku universitetas, Tammisari muziejus, Suomijos vidurinių amžių archeologijos draugija; VI konferencija 2001 vyko Lietuvoje). Po 1990 atlikti ir išsamūs medinės pilies (vėlyvojo piliakalnio) vietos archeologiniai tyrimai (Šeimyniškėlių piliakalnis), pradėti mažesnių mūrinių pilių‑rūmų tyrimai (Baltadvario piliavietė ir dvarvietė, Rokantiškių piliavietė).
Iki 2010 Lietuvoje ištirtos visos žinomos mūrinės pilys (10) ir keliolikos medinių pilių (iš viso žinoma apie 400) vietos.
Tirdami pilis (ypač bastionines) archeologai aptinka storų supiltinių arba niveliacinių sluoksnių su negausiais radiniais (Biržų pilis), storų griuvenų sluoksnių, dažniausia su statybinėmis, interjero detalėmis, pastatų arba gynybinių sienų vietose (Rokantiškių piliavietė, Dubingių piliavietė), plonų kultūrinių sluoksnių pilių kiemuose (Eišiškių piliavietė, Trakų Pusiasalio pilis). Archeologai daugiausia informacijos gauna tirdami sugriautų pilių vietas, mažiausiai – išlikusias pilis.
Lietuvos pilių archeologinė medžiaga ir 21 a. pradžioje buvo menkai apibendrinta. Bene išsamiausiai tyrinėtos lanko ir arbaleto liekanos, ypač strėlės. Veikaluose aptarta Vilniaus Žemutinėje pilyje rasti kokliai, prabangos dalykai, žaislų ir žaidimų liekanos, monetos, Trakų pilių keramika. Archeologiniai duomenys leido nustatyti Klaipėdos (V. Žulkus), Senųjų Trakų, Dubingių (A. Kuncevičius), Kauno (A. Žalnierius), Vilniaus Kreivosios (S. Sarcevičius) pilių raidą, patikslinti iki tol buvusias (pagal ankstesnius istorinius ir architektūrinių tyrimų duomenis sukurtas) jos koncepcijas.
Lietuvos pilys Vilnius 1971; G. Zabiela Lietuvos medinės pilys Vilnius 1995; Lietuvos pilių archeologija Klaipėda 2001; G. Rackevičius Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII–XVI a. Vilnius 2002; D. Steponavičienė Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje–XVI a. pradžioje Vilnius 2007; Ukraina: Lietuvos epocha. 1320–1569 Vilnius 2010; V. Čanturija Istorija architektury Belorusii Minsk 1977.
1329