pinig kiẽkis, pinig pasiūlà, šalies ūkyje naudojamų pinigų visuma. Ją sudaro grynieji pinigai apyvartoje (už bankų sistemos ribų esantys popieriniai pinigai ir monetos) ir negrynieji pinigai bankų bei kitų finansų tarpininkų sąskaitose.
Pinigų kiekis įvairiose šalyse skaičiuojamas naudojant statistinius rodiklius (pinigų agregatus), kurie apima įvairias finansinio turto grupes. Pinigų kiekis siaurąja prasme apima tik visiškai likvidų finansinį turtą, kurį galima tiesiogiai naudoti ekonominiams sandoriams finansuoti (grynieji pinigai apyvartoje, indėliai iki pareikalavimo), plačiąja prasme – taip pat ir terminuotuosius, taupomuosius indėlius, kitą mažiau likvidų finansinį turtą.
Centrinis bankas pinigų kiekį gali reguliuoti per pinigų bazę, atsižvelgdamas į pinigų paklausą (grynųjų pinigų kiekį šalyje jis keičia tiesiogiai, išleisdamas į apyvartą ar išimdamas iš apyvartos popierinius pinigus ir monetas). Ilguoju laikotarpiu pinigų kiekio pokyčiai lemia infliacijos lygį, dėl to reguliuodamas pinigų kiekį centrinis bankas gali riboti infliaciją. Pinigų kiekis didinamas ar mažinamas atsižvelgiant į realiojo BVP prognozuojamą pokytį, infliacijos lygį ir pinigų apyvartos greičio pokytį.
M. Friedmanas, akcentuodamas būtinumą garantuoti kainų stabilumą ir gyventojų realiųjų pajamų didėjimą, pinigų kiekį siūlė didinti pastoviu tempu kiekvienais metais (pinigų taisyklė). Kitų ekonomistų nuomone, reguliuojant pinigų kiekį reikia taip pat atsižvelgti į nedarbo lygį ir pinigų kiekį per metus didinti 3 %, pridedant faktinio ir natūraliojo nedarbo lygio skirtumą.
Lietuvoje naudojami 3 pinigų agregatai: pinigų kiekis P1, pinigų kiekis P2 ir pinigų kiekis P3. Pinigų kiekis 2003–2008 litais parodytas lentelėje.
1
2687
*Lietuvos statistikos departamento duomenys