Pjemòntas (Piemonte), sritis Italijos šiaurės vakaruose. Ribojasi su Prancūzija (vakaruose) ir Šveicarija (šiaurėje). Apima Alessandrijos, Asti, Biellos, Cuneo, Novaros, Verbano‑Cusio‑Ossolos, Vercelli provincijas ir Turino metropolinį miestą.
Plotas 25 399 km2. 4,34 mln. gyventojų (2019). Centras – Turinas (870 900 gyventojų, 2019; aglomeracijoje 1,64 mln. gyventojų).
Kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2019): Novara (104,0), Alessandria (93,6), Asti (76,0), Moncalieri (57,5), Cuneo (56,2), Rivoli (48,5). Daugiau kaip trečdalis Pjemonto gyventojų susitelkę Turino aglomeracijoje.
vynuogynai Langhės aukštumoje
Pjemonto šiaurę ir vakarus užima Vakarų Alpių kalnagūbriai – Leponto Alpės, Peninų Alpės (Pjemonto aukščiausia vieta – Dufouro kalnas Monte Rosos masyve, Šveicarijos pasienyje; 4634 m), Grajaus Alpės, Kotijaus Alpės, Pajūrio Alpės ir jų prieškalnės. Pjemonto pietuose – Ligūrijos Apeninai, šiauriau jų – Langhės ir Monferrato aukštumos. Pjemonto rytuose – Po lygumos vakarinė dalis.
Klimatas pereinamasis iš mediteraninio į vidutinių platumų. Alpėse – vertikalusis klimato ir augalijos zoniškumas. Per metus iškrinta nuo 700 mm kritulių (Po lygumoje) iki 2000 mm (Alpėse), daugiausia balandį–birželį ir spalį–lapkritį. Turine aukščiausia temperatūra liepą 29 °C, sausį 4 °C, žemiausia (atitinkamai) – 19 °C ir –2 °C.
Per Pjemontą teka Po upė ir jos intakai: kairieji – Sesia, Dora Baltea, Dora Riparia, dešinieji – Varaita, Tanaro (jo intakai – Belbo, Bormida), Scrivia. Pjemonto šiaurės rytuose yra Maggiorės ežeras (juo eina Pjemonto ir Lombardijos srities riba; ežero šiaurinė dalis yra Šveicarijoje) ir Ortos ežeras. Alpėse – ledynai.
Dirvožemiai žemesnėse kalnų dalyse – rudžemiai, aukščiau – jauražemiai, kalkžemiai, kalnų papėdėse – derlingi išplautžemiai, Monferrato aukštumoje – akmenuoti rudžemiai. Alpių prieškalnėse ir šlaituose auga miškai. Gran Paradiso nacionalinis parkas (Grajaus Alpėse); daug nacionalinių ir regioninių gamtos parkų. Šventieji Domodossolos ir Ghiffos kalnai (Pjemonto šiaurėje) 2003 įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą.
Pjemontas – pramoninė agrarinė sritis, ekonomiškai viena stipriausių Italijoje. Transporto priemonių, daugiausia automobilių (Fiat koncerno įmonės Turine), mašinų gamyba, elektronikos (Olivetti koncerno įmonės Ivrėjoje), elektrotechnikos, chemijos (gumos, farmacijos), statybinių medžiagų (granitų, gneisų, dioritų, klinties laužyklos), stiklo, popieriaus, poligrafijos, tekstilės, odos ir avalynės, maisto (vyno, sūrių, šokolado) pramonė, juodoji ir spalvotoji metalurgija. Kasamos švino, cinko, geležies rūdos. Daug hidroelektrinių.
Dauguma pramonės įmonių sutelktos Turine, kiti svarbiausi centrai – Ivrea, Novara, Alessandria, Asti, Biella. Intensyvioji žemdirbystė; auginama javai (kviečiai, kukurūzai, ryžiai), vynmedžiai (Pjemotas – vienas didžiausių vynuogininkystės regionų Italijoje), vaismedžiai, cukriniai runkeliai, daržovės, pašariniai augalai. Veisiama pieniniai galvijai, kiaulės, avys (daugiausia kalnuose). Turizmas.
Poilsio, žiemos sporto centrai (Domodossola, Racciamelone, Argentera, Terme di Valdieri); Turine 2006 vyko XX žiemos olimpinės žaidynės.
Geležinkeliai ir automobilių magistralės iš Turino į Prancūzijos, Šveicarijos miestus (Alpėse daug kur eina tuneliais), Milaną, Genują. Turino tarptautinis oro uostas (3,96 mln. keleivių, 2019).
Istorija
Ikiistoriniais laikais apgyvendintas keltų ir ligūrų genčių. Apie 220 pr. Kr. jas pajungė romėnai, čia įkūrę kolonijas. Romėnams Pjemontas buvo svarbus dėl perėjų, kurios jungė Italiją ir transalpinės Galijos provincijas.
5 a. žlugus Vakarų Romos imperijai Pjemontą užėmė burgundai, vėliau ostgotai, 6 a. Bizantija, langobardai, 773 – frankai. Pjemontas buvo suskirstytas į markas ir grafystes. Savojos grafas Otonas 1046 prisijungė dalį Pjemonto, jo įpėdiniai valdas plėtė.
1416 Savojos grafystė tapo kunigaikštyste, 1563 jos sostinė perkelta į Turiną. 18 a. pradžioje Savojiečių dinastija valdė beveik visą Pjemontą. 1720 jie tapo Sardinijos karaliais, visos jų valdos vadintos Pjemonto‑Sardinijos karalyste.
1796 Pjemontą užėmė Napoleono Bonaparto vadovaujama kariuomenė, čia paeiliui buvo įkurtos Prancūzijai pavaldžios Albos, Pjemonto, vėliau Cizalpinė respublikos, kurias Prancūzija aneksavo.
Pasibaigus Napoleono karams Pjemonto‑Sardinijos karalystė buvo atkurta, tapo viena pažangiausių to meto Italijos valstybių. 1848, 1859, 1866 jos valdantieji vadovavo pastangoms suvienyti Italiją.
1861 Pjemonto‑Sardinijos karalius Viktoras Emanuelis II tapo pirmuoju suvienytos Italijos karaliumi.