plantãcinis kis, komerciniais tikslais monokultūras auginantis didelis ūkis arba žemės ūkio bendrovė. Plantacinis ūkis dažniausiai augina paatogrąžių arba atogrąžų kraštų augalus (kaučiukmedžius, kavamedžius, arbatmedžius, tabakus, cukranendres, vilnamedžius, bananus, ryžius, kokosus, citrinmedžius, ananasus), bet būna ir kitų platumų augalijos, pvz., pušų, kalėdinių eglučių, vaistažolių, gluosnių plantacijos. Tokiais ūkiais nelaikomos didelius natūralios augalijos plotus pramoniniais tikslais eksploatuojančios įmonės, t. p. smulkūs (pvz., šeimos) ūkiai, auginantys tik vietiniam vartojimui ir nuolat nenaudojantys samdomojo darbo. Pagal Brazilijos, Dramblio Kaulo Kranto, Ekvadoro, Filipinų, Kubos, Liberijos, Meksikos, Nikaragvos, Panamos, Šri Lankos ir Urugvajaus susitarimą plantacija nevadinama bendrove, kuri turi mažiau kaip 5 ha ploto dirbamos žemės ir kurioje bet kuriuo metų laiku dirba mažiau kaip 10 darbininkų.

Seniausia plantacinio ūkio forma galima laikyti senovės romėnų latifundiją, kurioje dideliais kiekiais eksportui gamintas vynas arba aliejus. 7 a. daug plantacinių ūkių atsirado Mesopotamijoje, kur, pasitelkus Afrikos vergų darbą, išvežimui į kitas Azijos šalis ir Egiptą auginta vilnamedžiai, datuliniai finikai, gvazdikmedžiai. Viduriniais amžiais į Europą daugiausia cukraus buvo įvežama iš islamo šalių. Viduriniais amžiais Europoje pirmuosius plantacinius ūkius steigė venecijiečiai (Kipre), ispanai (Sicilijoje), portugalai (Madeiroje). 16 a. viduryje Brazilijos plantacijos tapo svarbiausiomis cukraus tiekėjomis pasaulyje. Plantacinių ūkių plėtra buvo glaudžiai susijusi su tarptautinės prekybos ir pasaulinio ūkio formavimusi (ypač kuriantis Europos šalių kolonijinei sistemai). Plantacinio ūko savininkas dažniausiai būdavo užsienietis arba užsienio bendrovė, todėl diduma pelno buvo išvežama ir tai neskatino kitų vietos ūkio šakų plėtros. Plantacijų plitimas Karibų baseino, kitose Lotynų Amerikos šalyse, Šiaurės Amerikos pietinėse valstijose lėmė didelius demografinius pokyčius (daugelyje šių kraštų iš Afrikos dirbti plantacijose atvežtų vergų palikuoniai sudaro daugumą gyventojų), savitą socialinę sistemą, didelę turtinę nelygybę. Kai kurie ekonomistai – K. Marxas, E. Williamsas (Trinidadas ir Tobagas), W. Rodney (Gviana) – teigė, kad pasaulinis kapitalistinis ūkis didele dalimi susikūrė iš pajamų, gautų išnaudojant milijonus plantacijose dirbančių afrikiečių. Be to, plantacijų savininkai (daugiausia europiečiai) išmoko valdyti nutolusius ūkius, plantaciniai ūkiai skatino okeaninės laivybos plėtrą. Panaikinus vergovę (1834 Didžiosios Britanijos, 1848 Prancūzijos, 1863 Olandijos kolonijose) plantaciniai ūkiai nesunyko, vergus pakeitė samdomieji darbininkai (vadinamieji kontraktininkai), kūrėsi daug smulkių savininkų valdomų plantacinių ūkių (vadinamųjų minifundijų). Nuo 19 a. vidurio daug naujų plantacijų kūrėsi Pietų Afrikoje (cukraus), Sumatroje (tabako), Malakos pusiasalyje (kaučiuko), Ceilone (arbatos), jose daugiausia dirbo kinai ir indai. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Karibų baseino šalyse daugelį plantacinių ūkių užvaldė Jungtinių Amerikos Valstijų kapitalo bendrovės. Naujųjų laikų plantacinių ūkių savininkų politika nedaug skyrėsi nuo senosios plantacijų aristokratijos tradicijų. Darbo sąlygos plantacijose iš esmės nesikeitė. Daugelio plantacinės ekonomikos kraštų ūkis tapo monokultūrinis, nevyko ekonomikos diversifikacija, daug maisto produktų importuojama. 20 a. suirus kolonijinei sistemai pradėta mažinti tose šalyse vyraujančių plantacinių ūkių skaičių, vyriausybės kūrė ekonomikos diversifikavimo įvairias programas. 21 a. pradžioje daugelyje šalių (pvz., Pietryčių Azijos šalyse, Brazilijoje) vyksta ir atvirkštinis procesas: plečiamos kokosų, tikmedžių, eukaliptų, kitų medžių plantacijos, kurios pakeičia sparčiai naikinamus natūralius miškus.

-ūkis

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką