Platonas (romėnų biusto kopija, marmuras, apie 370–360 metai prieš Kristų)

Platònas (Platōn) 427 pr. Kr.Atėnai 347 pr. Kr.Atėnai, senovės graikų filosofas. Vienas žymiausių pasaulio filosofų.

Gyvenimo faktai

Gimė įtakingoje aristokratų šeimoje. Po Sokrato mirties nusivylęs Atėnų politine sistema ir baimindamasis restauruotos demokratinės santvarkos represijų prieš nuversto oligarchinio režimo šalininkus pasitraukė iš Atėnų. Kurį laiką gyveno Megaroje (prie Atėnų). Daug keliavo, aplankė Pietų Italijos ir Sicilijos miestus, galbūt ir Egiptą. Apie 387–385 metus prieš Kristų netoli Atėnų įkūrė akademiją, kurioje mokė iki mirties. 367 ir 361 metais prieš Kristų lankėsi Sicilijoje nesėkmingai bandydamas paveikti jos politinį gyvenimą.

Išsilavinimas ir idėjų ištakos

Ankstyvoje jaunystėje klausė Kratilo paskaitų, vėliau tapo Sokrato mokiniu. Pietų Italijoje susipažino su pitagorininkais, kurie padarė didelę įtaką Platono mąstymui.

Filosofiniai tekstai

Platono filosofiniai tekstai (išskyrus Laiškus, lietuvių kalba išleista Antrasis ir septintasis laiškai 2005, ir Sokrato apologiją, lietuvių kalba 1925 72009) parašyti dialogo forma. Nesutariama, kiek dialogų dalyvių – Sokrato ir jo pašnekovų – filosofinės nuostatos atspindi Platono filosofines pažiūras. Chronologiškai Platono dialogai skirstomi į ankstyvuosius (sokratiškuosius), vidurinio laikotarpio (brandžiuosius) ir vėlyvuosius.

Ankstyvieji dialogai

Ankstyvieji dialogai: Kritonas (lietuvių kalba 1925 61995), Ijonas (arba Jonas), Hipijas mažesnysis, Eutifronas, Lisidas, Lachetas, Charmidas, Hipijas didesnysis, Menonas, Eutidemas, Protagoras ir Gorgijas (anksčiau ankstyvaisiais laikyti dialogai Teagas, Meneksenas ir kiti daugumos tyrinėtojų laikomi neautentiškais). Nesutariama, ar Sokrato apologija priskirtina ankstyvajam laikotarpiui, nors tradiciškai šis tekstas laikomas Platono pirmuoju filosofiniu kūriniu.

Manoma, ankstyvuosiuose dialoguose vaizduojamo Sokrato reiškiamos idėjos labiausiai atitinka Sokrato istorinę asmenybę ir pažiūras. Šio laikotarpio dialogai palyginti trumpi, nesudėtingos kompozicijos, naratyviniu požiūriu neišplėtoti. Juose dar nedėstomos pozityvios filosofinės teorijos, remiamasi radikalia nežinojimo prezumpcija, būdinga ir Sokratui. Šių dialogų pašnekovai, aiškindamiesi dorybės (šaunumo) prigimties ir dorybės vienumo klausimą, nesėkmingai siekia apibrėžti bendrąsias sąvokas remdamiesi sokratiškuoju apsimetimu (ironija), pribuvimu (majeutika), paneigimu (elenchu) ir sokratiškuoju indukcijos (gr. eisagōgē) metodu. Bendrosios sąvokos dar nėra traktuojamos kaip idėjos, egzistuojančios atskirai ir nepriklausomai nuo paskirų kintančio pasaulio daiktų. Dialogai Menonas, Protagoras ir Gorgijas apimtimi ir filosofine branda pranoksta bendrąjį ankstyvųjų dialogų lygį priartėdami prie vidurinio laikotarpio dialogų (dėl draminio kompozicijos subtilumo ir raiškių charakterių Protagoras laikomas ir literatūros šedevru). Menone ryški Platono idėjų teorijos nuojauta, parodoma matematikos (geometrijos) reikšmė filosofijai, mokymasis traktuojamas kaip prisiminimas to, ką siela užmiršo, o ne kaip žinių įgijimas iš nieko. Protagore vaizduojami sofistai, Sokrato santykiai su žymiausiais iš jų, atskleidžiamas skirtingas jų požiūris į hedonizmą. Dialoge Gorgijas pateikiama kandi vertybinio reliatyvizmo ir iš jo išplaukiančio politinio oportunizmo bei cinizmo kritika, kuriami sukarikatūrinti ciniškų savanaudžių politikų paveikslai.

Vidurinio laikotarpio dialogai

Vidurinio laikotarpio dialogai yra Faidonas (išleista pavadinimais lietuvių kalba Fedonas 1930, 1963, 1968, Faidonas 1935, Faidonas, arba Apie sielą 1999), Puota (lietuvių kalba 1935 42000), Valstybė (lietuvių kalba 1981, 1992, papildytas leidimas 2000) ir Faidras (lietuvių kalba 1996; jo antroji dalis, manoma, parašyta vėlyvuoju laikotarpiu). Tyrinėtojai nesutaria dėl Kratilo (lietuvių kalba 1996) priskyrimo šiam laikotarpiui. Šie dialogai yra didelės apimties, išplėtoti filosofiniu ir meniniu požiūriu, juose pasiekiama turinio ir formos vienovė. Vaizduojamas Sokratas yra gerokai nutolęs nuo istorinės asmenybės – jis dėsto Platono pažiūras. Suformuluojamos Platono svarbiausios teorijos: eidų (idėjų), anamnezės (prisiminimo) ir meteksės (dalyvavimo) teorija; tai ne tiek teorijos šiuolaikine moksline prasme, o euristiškai stiprios hipotezės, dažniausiai sistemiškai neišbaigtos ir logiškai prieštaringos. Į dialektinius svarstymus įterpiami filosofiniai mitai, ryškiausi: olos analogija, mitas apie pomirtinį pasaulį regėjusį karį Erą ir pomirtinę sielos lemtį dialoge Valstybė; Faidro mitas apie uždangę, joje plytinčią tiesos lygumą, t. p. sielą vaizduojančios sparnuotos dvikinkės analogija; Puotos mitas apie pusdievį Erotą – atkakliai tiesos ieškančio, bet galutinių atsakymų nerandančio tobulo filosofo provaizdį; išplėtotą anapusybės topografiją perteikiantis Faidono mitas apie tikrąją Žemę, kurios netobulas atvaizdas yra ši Žemė.

Šio laikotarpio dialoguose (Valstybė) taikomas hipotezės metodas: tariama, kad tam tikra prielaida, jų rinkinys ar teorija yra teisinga, ir ieškoma, kokios išvados iš jos plaukia. Vėliau aiškinamasi, ar hipotetinė teorija atitinka empirinius faktus ir yra logiškai neprieštaringa. Kai kuriuose dialoguose taikomas skirstymo (diairezės) ir suvedimo (sinagogės) metodas. Iš dalies įveikiamas sokratiškasis agnosticizmas ir epistemologinis skepticizmas, dėstomos ir pozityvios Platono teorijos, dažniausiai išsakomos Sokrato ir kitų herojų.

Reikšmingiausiame vidurinio laikotarpio veikale Valstybė pateikiamos eidų, prisiminimo ir dalyvavimo teorijos, kurios šiame dialoge įgyja klasikinį, filosofiškai geriausiai pagrįstą pavidalą. Teisingumas ir tikroji jo prigimtis nagrinėjamas etikos ir psichologijos dalykus nukreipiant į politinį lygmenį ir ontologiškai pagrindžiant pateikiamus atsakymus. Dialoguose Puota ir Faidras Platonas nagrinėjo meilės prigimtį ir pavidalus, pateikė filosofijos, kaip išminties meilės, sampratą. Puotai būdinga vaizduojamų charakterių sodrumas, draminės kompozicijos rafinuotumas, ironija; meilė siejama su tikrąja filosofijos prigimtimi ir tobulo filosofo idealu. Faidre išryškinamos meilės ir geismo sąsajos su grožiu ir hierarchine sielos sandara; antrojoje dalyje analizuojami retorikos klausimai, svarstoma apie rašto prigimtį ir kalbų rašymo praktiką. Faidone nagrinėjamas sielos nemirtingumo klausimas, veikėjas Sokratas formuluoja sielos nemirtingumo įrodymus. Šiam dialogui didelę įtaką padarė pitagorininkų mokymas, jame ypač ryškus sielos ir kūno dualizmas (kituose dialoguose jis švelnesnis ar apskritai išnyksta).

Vėlyvieji dialogai

Didelės apimties vėlyviesiems dialogams (Parmenidas, Teaitetas, lietuvių kalba 2020, Sofistas, Politikas, Timajo ir Kritijo diptichas, lietuvių kalba abu 1995, Filebas (lietuvių kalba 2016) ir Įstatymai; pastarųjų tęsinys ar prierašas Epinomidas, manoma, parašytas ne Platono) būdinga rafinuota sąvokų analizė, ryški filosofinio turinio persvara prieš meninę formą, analitinis subtilumas ir dialektinis virtuoziškumas, Platono siekis kritiškai vertinti ankstesnius savo mokymus ir juos modifikuoti, laipsniškas meninio žaismingumo ir ironijos elementų nunykimas. Idėjų teorijos Parmenide neatsisakoma, teigiama, kad ją reikia tiksliau formuluoti. Taikomas hipotezės metodas. Teaitetas nukreiptas prieš sofistų reliatyvizmą ir subjektyvizmą: nagrinėjama, kas yra pažinimas, žinojimas arba supratimas (gr. epistēmē), įvedamos subtilios pažintinio santykio su tikrove skirtys. Politike pateikiama politiko, kaip politinį audinį audžiančio audėjo, kurio menas iš esmės skiriasi nuo techninių profesijų atstovų amato, samprata. Timajas, kurio objektas – visybė, Visata, vėlyvojoje antikoje ir viduriniais amžiais laikytas Platono svarbiausiu kūriniu, apibendrintai perteikiančiu jo filosofijos esmę. Dialoge organiškai susiejamos loginė, ontologinė ir kosmologinė plotmės. Dialoge Kritijas pateikiamas filosofinis mitas apie Atlantidą – hipotetinį pradingusį žemyną. Filebas svarbus epistemologijos, ypač etikos ir estetikos požiūriu: jame formuluojama savita mišinio, kaip skirtingos kokybinės prigimties elementų junginio, samprata, svarbi Platono dorybės (šaunumo) ir laimės suvokimui. Įstatymai – didžiausios apimties, manoma, paskutinis Platono kūrinys (nebaigtas) – gyvenamojo laikotarpio visuomeninio gyvenimo, politinių, teisinių ir socialinių aplinkybių liudijimas. Plėtojamos ir modifikuojamos Valstybėje išdėstytos nuostatos, siūloma ne idealios valstybės utopija, o gana realus antros pagal gerumą valstybės modelis. Nagrinėjami konkretūs gyvenimo atvejai, kuriuos siekiama preciziškai ir moralės požiūriu griežtai reglamentuoti. Ryškėja vėlyvojo Platono dogmatizmas, polinkis į totalitarizmą.

Vėlyvuoju laikotarpiu sustiprėjo epistemologinis skepticizmas, Platonas kritiškai vertino ankstesniuosius savo mokymus. Platonas rėmėsi nuomonės ir žinojimo pamatine epistemologine skirtimi. Juslinis patyrimas yra nepatikimas, leidžia susidaryti tik nuomonę, bet nepajėgia suteikti patikimo žinojimo. Nuomonė gali būti teisinga arba klaidinga. Tikrasis žinojimas įgyjamas mąstymu, kuris iš prigimties nukreiptas į amžinus, nekintamus, herakleitiškam srautui nepavaldžius objektus – eidus, nors išvysti juos proto akimis nėra lengva. Protą (gr. nous), kuriuo vieninteliu žmogus pajėgus kontempliuoti eidus, Platonas skyrė nuo diskursyvaus svarstymo (gr. logos), kuris privalo remtis eidų regėjimo patirtimi. Epistemologinė svarstymo funkcija yra eidų regėjimo protu patirtį sujungti su juslių teikiama nelabai patikima informacija apie kintantį pasaulį; tai leidžia formuluoti konkrečius teiginius ir daryti jais pagrįstus praktinius sprendimus.

Ontologija

Platono filosofijos pagrindas yra eidais grindžiama ontologija: postuluojami amžini, tik protu įžvelgiami idealūs esiniai, hipostazuotos bendrybės, be kurių nebūtų įmanoma joks mąstymas ir patikimas žinojimas. Eidai įkūnija tikrąją būtį, o atskirybės, kintančio regimojo pasaulio daiktai, tėra būties šešėlis (meno kūriniai, pamėgdžiojantys gamtinius daiktus, yra šešėlio šešėlis). Eidai ontologiškai nėra lygūs – aukščiausia yra gėrio idėja, kuri Valstybėje vadinama beprielaidiškuoju pradu: tas, kuris išvysta gėrio idėją, pamato ją taip aiškiai, kad vėliau neabejoja jos egzistavimu ir ontologine viršenybe, nes įgytas žinojimas pranoksta hipotezėmis grindžiamą žinojimą. Gėrio idėja pagrindžia visą žemesnio rango idėjų hierarchiją, kartu ir visą ankstesnį pažinimą, įgytą keliant hipotezes, t. y. remiantis prielaidomis. Kintančio pasaulio daiktai, nebūdami grynosios būties įsikūnijimas, nėra ir grynoji nebūtis: jie turi šiek tiek būties, nes dalyvauja eidų būtyje (šiuo atskirybių dalyvavimo eidų būtyje postulavimu grindžiama Platono meteksės, arba dalyvavimo, teorija). Pasak Platono, iki įsikūnijimo žemėje žmonių sielos regėjo eidus anapusinėje uždangės vietoje, tiesos lygumoje, o įsikūnijusios eidus primiršo, bet šio eidų pažinimo galutinai neprarado. Paslėptu pavidalu informacija apie eidų pasaulį slypi kiekvieno žmogaus sieloje. Šį žinojimą galima aktyvuoti įvairiais būdais – dialektinėmis ir matematinėmis pratybomis, bandymais spręsti logines aporijas, gražių kūnų kontempliavimu ir panašiai. Minėtomis nuostatomis paremta Platono anamnezės (prisiminimo) teorija.

Etika

Etikoje Platonas (kitaip nei Sokratas, teigęs, kad dorybė yra žinojimas – jei mes tikrai žinome, kas ir kokia yra dorybė, tai taip neišvengiamai ir elgiamės), siekdamas paaiškinti, kodėl žmogus dažniausiai elgiasi neracionaliai (nors ir žino, kad toks elgesys yra nedoras ir jam nenaudingas), sukūrė mokymą apie sielos tris pradus – svarstantįjį (protingąjį), narsųjį (ambicingąjį, afektyvųjį) ir geidžiantįjį. Žmogaus siela, kaip visuma, yra dora (šauni) tik tada, jei atsižvelgiama į sielos pradų hierarchiją ir išlaikoma jų subordinacija – geidžiantysis pradas paklūsta narsiajam ir svarstančiajam, o narsusis – svarstančiajam. Žmogaus sielą Platonas laikė nemirtinga: Faidre nemirtinga laikoma visa siela, kaip trijų pradų junginys; Timajuje nemirtingu laikomas tik aukščiausias, svarstantysis, sielos pradas.

Politinė teorija

Sielos samprata pagrįsta politinė teorija, kurios labiausiai išplėtotas pavidalas išdėstytas Valstybėje. Visuomenė sudaryta iš trijų luomų (kuriuos atitinka analogiški sielos pradai – svarstantysis, narsusis ir geidžiantysis): valdančiųjų (filosofų), karių (sargybinių) ir dirbančiųjų. Valstybė yra teisinga tik tada, jei kiekvienas luomas atlieka savo funkciją ir nesikiša į kitų luomų darbą bei neperžengia savo kompetencijos ribų (ši nuostata turėjo įtakos vėlesnių laikų darbo pasidalijimo teorijai, kuri vėliau tapo labai svarbi politinėje ir socialinėje filosofijoje). Teisingumas yra sielos ir savo sąranga ją primenančio visuomeninio organizmo savybė, atsirandanti ir išsilaikanti išsaugant paskirų visumos elementų hierarchiją ir tinkamą jų subordinaciją. Valdovai-filosofai, kurie vieninteliai gali regėti eidus, ypač antjuslinę Saulę primenančią gėrio idėją, yra pašaukti vesti kitų luomų atstovus tarsi iš tamsios olos į Saulės šviesą (olos analogija), t. y. iš nežinojimo ir neteisingo gyvenimo tamsybių į gėrio, tiesos ir teisingo gyvenimo šviesą.

Kosmologinės ir teologinės pažiūros

Platono kosmologinės ir teologinės pažiūros išdėstytos vėlyvuosiuose dialoguose, daugiausia Timajuje ir Įstatymuose. Timajo vadinamajame tikėtiname mite vaizduojamas regimojo pasaulio (kosminio dievo, kaip gyvo viską apimančio organizmo) gimimas: regimąjį pasaulį savo energine galia kuria demiurgas, aukštesnio rango dievas, idealaus pasaulio provaizdžio bruožus įspausdamas priėmėjoje, t. y. materijoje (regimas kosminis dievas gimsta kaip savojo idealaus provaizdžio atvaizdas). Platono teologija yra racionalistinė: tradicinės graikų mitologijos dievus jis arba neigė, arba ironiškai ignoruodamas atsisakė svarstyti jų buvimo klausimą (Faidras). Tikėjimą protu įžvelgiamu dieviškuoju pradu laikė būtina moralaus elgesio ir visuomenės stabilumo sąlyga (Įstatymuose numatė mirties bausmę bedieviams, jei jie nesileidžia perauklėjami). Vėlyvojoje Platono teologijoje ypač ryškūs astraliniai elementai: dangaus šviesulių, kaip astralinių dievybių, samprata atitinka Platono požiūrį, kad tikėjimas dievais turi būti racionalus – dievai turi būti regimi protu arba kūno akimis, pavyzdžiui, įžvelgiami danguje. Jie turi būti matomi nuolat ir visų žmonių, o ne atsitiktinių individų atsitiktinėmis, vėliau nepasikartojančiomis, aplinkybėmis.

Estetika

Platono estetinės pažiūros pagrįstos pamėgdžiojimo (mimezės) teorija: eidus pamėgdžioja (reprezentuoja) įprasti kintančio pasaulio daiktai, o šiuos – žmogaus sukurti objektai, pavyzdžiui, meno kūriniai. Poetus, kaip negabius ir nedorus tikrosios būties ir gamtinių daiktų simuliuotojus, Platonas išvijo iš projektuojamo idealaus miesto. Kita vertus, grožio idėją laikė antra po gėrio idėjos, kartais jas tapatino. Tikrasis grožis, anot Platono, iš prigimties tenkina tiesos kriterijų, o gražių fizinių kūnų regėjimas akimis gali aktyvuoti grožio savaime (grožio idėjos), kartu ir kitų eidų regėjimo protu galią.

Įtaka

Platono filosofija padarė didelę įtaką vėlesnei Vakarų filosofijos raidai. Dar platonizmas, Platono akademija.

N. Kardelis Vienovės įžvalga Platono filosofijoje Vilnius 2007; H.-G. Gadamer Dialogue and Dialectic: Eight Hermeneutical Studies on Plato New Haven 1980; G. M. A. Grube Plato’s Thought Indianapolis 1980; G. Vlastos Platonic Studies Princeton 1981; A. F. Ashbaugh Plato’s Theory of Explanation: A Study of the Cosmological Account in the Timaeus Albany 1988; J. Moravcsik Plato and Platonism Oxford 1992; C. H. Kahn Plato and the Socratic Dialogue: The Philosophical Use of a Literary Form Cambridge 1998; A. W. Nightingale Genres in Dialogue: Plato and the Construct of Philosophy 2000; M. C. Nussbaum The Fragility of Goodness: Luck and Ethics in Greek Tragedy and Philosophy Cambridge 2001; G. Fine Plato on Knowledge and Forms: Selected Essays Oxford 2003; L. P. Gerson Knowing Persons: A Study in Plato Oxford 2003.

708

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką