plenèrinė tapýba, tapymas iš natūros gamtoje, tiesiogiai stebint ir fiksuojant aplinkos motyvus, saulės šviesos sklaidą. Dažniausiai vaizduojama konkreti kaimo arba miesto vietovė, kūriniai perteikia autentišką aplinkos atmosferą, metų, paros laiką, erdvės įspūdį. Gilinamasi į gamtos reiškinių, apšvietimo, spalvų, atspindžių įvairovę, kintančio optinio reginio perteikimo galimybes. Daugiausia plenere tapomi peizažai (panoraminiai, kameriniai), kartais portretai, natiurmortai, figūrinės kompozicijos. Tapoma aliejumi, akvarele, pastele, kūriniai dažniausiai nedidelio formato, greitai nutapyti, perteikia gyvą dailininko įspūdį, nuotaiką. Iki 19 a. pleneruose dailininkai kūrė eskizus ir etiudus, pagal juos dirbtuvėse tapė paveikslus. Priešindamiesi akademizmo principams vieni pirmųjų gamtoje tapyti pradėjo J. Constable’is, G. Courbet, Barbizono mokyklos atstovai, makiajoliai. Plenerinę tapybą išplėtojo impresionistai (impresionizmas), sezanistai (sezanizmas).
Lietuvoje
Lietuvoje plenerinė atsirado 19 a. pabaigoje, išpopuliarėjo 20 a. pirmoje pusėje, paskatino koloristinės tapybos plėtotę. Žymesni plenerinės tapybos atstovai: A. Žmuidzinavičius, K. Sklėrius, P. Kalpokas, A. Varnas, J. Buračas, L. Kazokas, M. Cvirkienė, A. Samuolis ir kiti.
2648