Pliẽno pãktas (vok. Stahlpakt, it. Patto d’acciaio), oficialus pavadinimas Italijos ir Vokietijos draugystės ir bendradarbiavimo sutartis, 1939 05 22 Berlyne Italijos užsienio reikalų ministro G. Ciano ir Vokietijos užsienio reikalų ministro J. von Ribbentropo pasirašyta sutartis.
Sutartį sudarė dvi dalys. Viešai skelbtoje pirmoje dalyje šalys įsipareigojo glaudžiai bendradarbiauti ūkio ir karo srityje, nepriimti svarbių užsienio politikos sprendimų nepasikonsultavus su kita šalimi, kilus karui nedelsiant ir visapusiškai remti viena kitą, su kitomis kariaujančiomis šalimis vienašališkai nesudarinėti taikos. Plieno pakto slaptuosiuose protokoluose numatyta kaip galima greičiau suvienyti abiejų valstybių (fašistinės Italijos ir nacistinės Vokietijos) pastangas karo srityje, plėsti propagandą spaudoje ir kitose informavimo priemonėse. Sutartis turėjo galioti 10 metų.
G. Ciano (kairėje) ir A. Hitleris po Plieno pakto pasirašymo (Reicho kanceliarija Berlyne, 1939 05 22)
Plieno paktas sustiprino Antikominterno paktu 1936 sudarytą Vokietijos ir Italijos sąjungą, tapo šių šalių karinio bloko pamatu. Visiškai nuosekliai jos įgyvendinti nepavyko: 1939 09 01 kilus Antrajam pasauliniam karui, Italija į jį įsitraukė tik 1940 06. Kai Sąjungininkai įsiveržė į Pietų Italiją ir 1943 B. Mussolini vyriausybė žlugo, Italija stojo kariauti Sąjungininkų pusėje. Plieno paktui ištikima liko tik Šiaurės ir Vidurio Italijoje B. Mussolini įkurta Italijos socialinė respublika.