plytos

plỹtos, nedideli stačiakampio gretasienio formos gaminiai mūryti. Patogiausios mūryti yra standartinių (250 × 20 × 65 mm) matmenų plytų. Pagal paskirtį būna konstrukcinės, specialiosios (termoizoliacinės, ugniai, rūgštims atsparios) ir apdailos. Statybinės konstrukcinės plytos daromos iš stiprių, atsparių šalčiui, nedegių medžiagų – natūralaus akmens arba dirbtinių medžiagų (keramikos, silikatbetonio, betono). Mūrijimui (mūras) dažniausiai naudojamos keraminės ir silikatinės plytos, kitiems darbams, pvz., grindims, kelių dangai – ir betoninės, klinkerinės (klinkeris). Sudėtingiems architektūriniams elementams mūryti ypač tinka profilinės plytos. Termoizoliacinės plytos turi didesnę šiluminę varžą; daromos iš akytųjų uolienų (diatomito, pemzos, tufo) ir lengvųjų betonų (akytojo betono, keramzitbetonio, perlitbetonio, pemzbetonio ir kito). Iš ugniai atsparių plytų mūrijamos metalurgijos, keramikos, stiklo pramonės krosnys; gaminamos iš dinaso, magnezito, šamoto, dolomito, chrommagnezito. Rūgštims atspariomis plytomis (iš sukepusios keramikos) išklojamos chemijos, farmacijos, maisto ir kitų įmonių, kuriose naudojamos rūgštys, grindys. Apdailos plytos yra dekoratyvesnio paviršiaus ir spalvos, geresnių mechaninių savybių; gerina apdailintų konstrukcijų išvaizdą, didina atsparumą išorės poveikiui. Daromos iš keramikos, silikatbetonio, išpjaunamos iš natūralaus akmens. Natūralaus akmens (granito, dolomito) plytos yra stiprios, atsparios šalčiui, bet laidžios šilumai; naudojamos pamatams, nešildomų pastatų sienoms, atraminėms sienoms mūryti, grindiniui grįsti, o lengvųjų uolienų (tufo, kriauklainio) plytos – ir šildomų pastatų sienoms mūryti, specialiai apdoroto paviršiaus plytos (plokštės) – sienų, kolonų, laiptų apdailai. Keraminės plytos būna paprastosios (konstrukcinės), apdailos ir specialiosios. Spalva raudona, rusva, gelsva. Paprastosios plytos yra gana stiprios, atsparios šalčiui, įgeria mažai vandens, palyginti gerai izoliuoja šilumą. Būna pilnavidurės, skylėtosios ir tuščiavidurės (su kiauromis skylėmis); pastarosios 2 rūšys yra lengvesnės, geriau izoliuoja šilumą. Gaminamos iš vietinio, lengvai lydomo molio arba priemolio, kartais su priedais (smėliu, šamotu) dažniausiai plastiškuoju (20–25 % drėgnio susmulkintų žaliavų minklė formuojama juostiniu vakuuminiu presu), kartais pussausiu būdu (plytos presuojamos iš 8–10 % drėgnio pussausių presavimo miltelių). Padarytos plytos džiovinamos sausu ir karštu oru ir degamos 950–1050 °C temperatūroje specialioje degimo krosnyje. Keraminės apdailos plytos yra vienodesnės spalvos, dažniausiai šiek tiek stipresnės ir atsparesnės šalčiui, jų išorinės plokštumos puošnesnės (reljefinės, glazūruotos). Specialiosios keraminės plytos būna iš sukepusios keramikos. Jos labai stiprios, tankios, vienalytės struktūros. Gaminamos iš specialaus molio (kaolino, ugniai ar rūgštims atsparaus) su priedais. Silikatinės plytos būna baltos arba spalvotos (su pigmentais), konstrukcinės (pilnavidurės ir skylėtosios) ir apdailos (reljefinio paviršiaus – tašytos arba skaldytos). Jos stiprios, atsparios šalčiui, pigesnės, paprasčiau gaminamos negu keraminės, bet blogiau izoliuoja šilumą. Gaminamos iš vietinių žaliavų – smėlio ir negesintų kalkių: žaliavos malamos, maišomos su vandeniu, iš paruoštos masės formuojamos plytos, kurios kietinamos autoklave 10–14 valandų apie 0,8 MPa slėgyje. Silikatinės plytos tinka pastatų sienoms, išskyrus pamatus, t. p. dūmtraukius, krosnis (aukštesnėje negu 600 °C temperatūroje ima irti), mūryti.

Istorija

Iš nedegtų keraminių plytų senovės Rytų šalyse namai buvo statomi septintame–šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų, trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų senovės Egipte, senovės Graikijoje plytos jau buvo degamos. Silikatinės plytos pradėtos gaminti 19 a. viduryje Vokietijoje.

Lietuvoje

Keraminės plytos pradėtos gaminti apie 13 a., silikatinės – 1929 Petrašiūnų plytų fabrike Bitukas. Ankstyvosios keraminės plytos buvo gaminamos 230–310 mm ilgio, 140–200 mm pločio, 60–90 mm storio. Kad geriau sukibtų su skiediniu, viename plytos šone būdavo 3–6 grioveliai (brauktinės plytos). Vėliau svarbesnėms statyboms dažnai buvo gaminamos įvairių formų ir matmenų plytos, pvz., Vilniaus Šv. Onos bažnyčiai (16 a.) naudota 33 tipų plytos. Iki 19 a. pradžios plytos dažniausiai buvo gaminamos laikinose plytinėse; tik 19 a. pabaigoje atsirado daugiau nuolatinių plytinių.

1152

2570

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką