pogrindnė spaudà, dažniausiai slapta, nelegaliai (nesilaikant spaudos įstatymų arba esant cenzūros ar kitų valdžios institucijų draudimams) valdžiai besipriešinančių asmenų, visuomenės sluoksnių ar judėjimų leidžiama ir platinama spauda. Pogrindinę spaudą sudaro įvairaus pobūdžio leidiniai: lapeliai, proklamacijos, laikraščiai, žurnalai, knygos ir kita. Per II pasaulinį karą Europoje ir po jo kilusio pasipriešinimo sovietų bloko šalyse leistai spaudai apibrėžti dažniausiai vartojamas rezistencinės spaudos terminas. Vakaruose pogrindinė spauda dar vadinama alternatyviąja spauda.
Pogrindinė spauda atsirado kartu su masiniu spaudos dauginimu. Didesnės reikšmės Europos šalyse įgijo 18 amžiuje kaip pasipriešinimo absoliutizmui įrankis. 19 amžiuje–20 amžiaus pradžioje iš dalies per pogrindinę spaudą sklido marksizmo idėjos Rusijos imperijoje. Vakarų Europoje pogrindinė spauda dažniausiai siejama su pasipriešinimo judėjimu, kilusiu per II pasaulinį karą Vokietijos užimtuose kraštuose. Pogrindinė spauda buvo viena labiausiai tuo laikotarpiu paplitusių pasipriešinimo okupaciniams režimams formų, gausiai leidžiama Prancūzijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Danijoje ir kitur. Vokietijos okupuotoje Prancūzijoje buvo leidžiama daugiau kaip 1100 įvairių pavadinimų pogrindinių leidinių. Pirmuoju pogrindžio periodiniu leidiniu Prancūzijoje laikomas laikraštis Pantagruel (1940–41). Daugiausia pogrindinės spaudos leidinių Prancūzijoje ėjo 1943 pabaigoje–1944 pavasarį; tuo metu jų mėnesinis tiražas siekė 1,5 mln. egzempliorių. Svarbiausi leidiniai: Combat, Défense de la France, Le Franc-Tireur, L’Insurgé, Résistance, Valmy, Libération Nord, Libération Sud. Jų leidyboje dalyvavo žymūs to meto intelektualai (A. Camus nuo 1943 redagavo Combat). Dėl sudėtingų leidybos sąlygų ir griežtų bausmių dalis šių leidinių ėjo trumpą laiką. Daug pogrindinės spaudos 1940–45 leista Olandijoje; žinoma daugiau kaip 1000 pavadinimų laikraščių, atsišaukimų. Ilgiausiai ėję laikraščiai: Het Parool, Trouw, Vrij Nederland ir kiti. Vokietijos okupuotoje Lenkijoje 1939–44 pogrindinės organizacijos, atstovaujančios skirtingoms ideologijoms ir politinėms kryptims, išleido apie 1000 periodinių leidinių; daugumos išėjo tik keli numeriai. Pusė jų išleista Varšuvoje. 1939–45 be pertraukos buvo leidžiami du laikraščiai: Biuletyn Informacyjny (leido Armija Krajova; ėjo kas savaitę, tiražas 45 000 egzempliorių) ir Szaniec (leido ONR grupė). Po II pasaulinio karo pogrindinė spauda toliau leista SSRS ir sovietų bloko kai kuriose šalyse (Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rytų Vokietijoje). Ji buvo nukreipta prieš sovietų režimą ir jo taikomus apribojimus (savilaida). 20 amžiaus 7 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose pogrindiniais pradėti vadinti ir tie leidiniai, kuriuose skelbta griežta esamos politinės, socialinės padėties ar vyraujančios ideologijos kritika. Jungtinėse Amerikos Valstijose šis terminas dažniausiai siejamas su 20 amžiaus 7–8 dešimtmetyje leista vadinamąja alternatyviąja periodine spauda, kurioje buvo išsakoma griežta Vietnamo karo ir vis didesnės galios įgaunančių tarptautinių korporacijų kritika, ginamos moterų teisės, reiškiamas rūpestis aplinkosauga. Po Vietnamo karo ši spauda nunyko, išlikę leidiniai daugiau rašė ne politikos, bet meno, literatūros ir kultūros klausimais. Daugiausia pogrindinės spaudos Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo leidžiama 1965–73; apytikriais duomenimis, 1969 ėjo apie 1500 tokių leidinių.
LIETUVOJE pirmaisiais pogrindinės spaudos leidiniais galima laikyti per 1794, 1831 ir 1863 sukilimus pasirodžiusius atsišaukimus. 1863 sukilimo vadovybė išleido ir periodinį leidinį Žinia apie lenkų vainą su maskoliais (1864, išėjo du numeriai lietuvių ir lenkų kalba). Lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais (1864–1904) pasirodė daug rankraštinių pogrindinių laikraštėlių (Kalvis Melagis, Lietuva, Lietuvos bičiulis, Priešaušris, Žiburys ir kiti), 15 Lietuvai skirtų periodinių leidinių buvo spausdinama Mažojoje Lietuvoje (Aušra, Šviesa, Varpas, Ūkininkas, Žemaičių ir Lietuvos apžvalga ir kiti). 1897 pogrindinis laikraštis Baltasis erelis išleistas Lietuvoje. Per visą spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpį pasirodė apie 1830 lietuvių neperiodinių leidinių, skirtų platinti Lietuvoje. Panaikinus lietuvių spaudos draudimą spaudą nelegaliai (kartu su legalia) toliau leido socialdemokratinės pakraipos judėjimai (laikraštis Partijos žinios), moksleivių būreliai, 1919–40 – komunistinio judėjimo dalyviai. Ypač daug periodinės spaudos leista 1940–53. SSRS okupavus Lietuvą 1940–41 pasirodė pirmieji antisovietiniai pogrindiniai leidiniai (Laisvoji Lietuva, Draudžiama mintis, Laisvės trimitas). Vokietijos okupacijos metais (1941–1944) buvo leidžiama antinacinė pogrindinė spauda. Įvairūs antinaciniai rezistenciniai judėjimai per visą okupacijos laikotarpį išleido apie 30 pavadinimų pogrindinių laikraščių; didžiausią įtaką ir tiražą turėjo laikraščiai Į Laisvę (1943–44; leido Lietuvių frontas), Laisvės kovotojas (1942–44; leido Lietuvos laisvės kovos sąjūdis) ir Nepriklausoma Lietuva (pirmasis antinacinės rezistencijos laikraštis, 1941–44; leido liaudininkų srovės atstovai). Šio laikotarpio laikraščiai ėjo dideliais tiražais: 1944 02 16 specialus Laisvės kovotojo numeris išėjo 14 000 egzempliorių tiražu. Vien Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio spaudos skyrius 1942–44 išleido daugiau kaip 225 000 egzempliorių pogrindinių spaudinių. Lietuvą užėmus SSRS kariuomenei pogrindyje veikiančios organizacijos ir partizanai 1944–53 išleido daugiau kaip 80 pogrindinių periodinių leidinių (Lietuvos partizanų spauda). 20 amžiaus 6 dešimtmetyje atsirado savilaidinė spauda.
Prie pogrindinės spaudos gali būti priskiriama ir neformalių visuomenės grupių 1988–90 leista Sąjūdžio spauda. Daugiau apie pogrindinę spaudą Lietuvoje Lietuvos periodinė spauda. Dar nelegalioji spauda.
679