poindùstrinė visúomenė, visuomenė, kurios ekonomiškai aktyvių žmonių dauguma dirba paslaugų ir informacijos apdorojimo sektoriuose ir kurios plėtros svarbiausiais veiksniais tampa teorinės žinios ir politinio poveikio priemonės. Žmogaus sąveiką su gamta vis labiau keičia žmonių tarpusavio bendravimas. Pasak sociologų D. Bello (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir A. Touraine’o (Prancūzija), poindustrinės visuomenės svarbiausi bruožai ekonomikoje − pereinama nuo prekių gamybos prie paslaugų ekonomikos, darbo jėgos rinkoje sumažėja darbininkų klasės reikšmė (svarbesni tampa aukštos kvalifikacijos profesionalai, vadybininkai, technokratai), kultūros srityje − didėja universitetų, kitų mokslinio tyrimo institucijų reikšmė, jie iki tam tikros ribos tampa svarbesniu nei verslo įmonės inovacijų ir plėtros veiksniu, politikoje − vadinamųjų savamokslių politikų veiklą labiau veikia arba ją keičia intelektinės technologijos (pavyzdžiui, kompiuterinė simuliacija, žaidimų teorija, mokslinės prognozės). Anksčiau vyravusius klasinius konfliktus užgožia vienas pagrindinis − išmanymo ir nekompetentingumo, efektyvumo ir neefektyvumo konfrontacija. Tokių bruožų turinčią visuomenę kai kurie tyrėjai dar vadina informacine visuomene (A. Bellas), žinių visuomene (P. F. Druckeris), technotronine (Z. Brzezinskis), 21 amžiaus pradžioje pradedama kalbėti apie žinių tinklo visuomenę (J. van Dijkas). Poindustrinės visuomenės pagrindinė figūra − išprusęs darbuotojas.
Sociologijos mokslas nuo pat pradžių kūrė visuomenės evoliucijos įvairias schemas. 19 amžiuje sociologai A. Comte’as, K. Marxas, É. Durkheimas, M. Weberis siekė išryškinti industrinį kapitalizmą ir ankstesnę visuomenę skiriančius požymius. Vienu ar kitu būdu atliktų tyrimų išvados buvo panašios: naujos industrinės visuomenės svarbiausiais veikėjais pripažinti darbdaviai (kapitalistai) ir darbininkai. Išskirta jų tarpusavio konflikto svarba, atkreiptas dėmesys į verslo įmonių stambėjimą, didelę profsąjungų reikšmę. Vertinant 20 amžiuje besiplėtojančią visuomenę daugėjo problemų. Pastebėta, kad stambioji gamyba vienareikšmiškai nevyrauja, smulkusis verslas lankstus, geba prisitaikyti prie pokyčių, mažėja klasinių prieštaravimų. Profsąjungos nustojo plėstis (daugumoje šalių narių skaičius sudarė daugiau kaip 50 % visų dirbančiųjų). Smarkiai padidėjo gyvenimo standartai, sumažėjo išgyvenimo problemų, vidaus politinėje kovoje pradėta kelti naujus klausimus: feminizmo, nacionalumo, seksualinės laisvės, dėl masinio vartojimo padidėjus taršai − aplinkos apsaugos. Pažangiausios pasaulio visuomenės (Jungtinių Amerikos Valstijų, Vakarų Europos, Japonijos) suburžuazėjo.
Poindustrinės visuomenės terminas mokslinėje literatūroje pirmą kartą pavartotas 20 amžiaus 1 dešimtmetyje, bet jis labiau sietas su futuristiniais apmąstymais apie idealią visuomenę. Apie naujos pakopos socialinės struktūros atsiradimą sociologai garsiau prabilo 20 a. 6 dešimtmetyje. Klasikinė poindustrinės visuomenės charakteristika pateikta D. Bello knygose Ideologijos pabaiga (The End of Ideology 1960), Kultūriniai kapitalizmo prieštaravimai (The Cultural Contradictions of Capitalism 1976) ir Būsimoji poindustrinė visuomenė (The Coming of Post-Industrial Society 1973). Autorius pabrėžė ne tik ekonominius, socialinius, bet ir vertybinius visuomenės pokyčius (svarbiausia veikloje tampa racionalumas ir efektyvumas), pakitusias gyvenimo normas. Be to, ekonominė bazė ir ideologinis antstatas susilieja, tampa neatskiriami. Pavyzdžiui, menas kartu yra ir ūkio sfera, ir dvasinių ar politinių idėjų tyrinėjimo erdvė.
21 amžiaus pradžioje poindustrinės visuomenės teorija vyrauja tarp vakarietiško liberalaus mąstymo šalininkų, bet gausu ir jos kritikų. Daug kas mano, kad ir naujosios visuomenės svarbiausios varomosios jėgos yra tos pačios kaip ir industriniu laikotarpiu: kapitalo koncentracija, techninės ir technologinės naujovės, racionalizacija. Paslaugų sektorius toliau industrializuojamas ir automatizuojamas ir išlieka priklausomas nuo pramonės plėtros. Iš pramonės srityje gaunamo pelno didžiąja dalimi finansuojami prekių pardavimo, o didžiuosiuose miestuose − netgi finansinių paslaugų sektoriai. Kritikuojamas ir pats poindustrinės visuomenės terminas: nurodoma, kad, pavyzdžiui, pramonės perversmą išgyvenusi žemdirbių visuomenė nevadinama poagrarine, tai yra nedera pabrėžti pradinį momentą neįvardijant pokyčių krypties.