pókalbio anãlizė, empirinis pokalbio tyrimas naudojant tam tikrus etnometodologijos tyrimų metodus. Toks pokalbis gali būti verbalinis ir neverbalinis. Dažniausiai pokalbio analize tiriamos kasdienio gyvenimo situacijos. Pokalbio analizė apibūdina institucinės žmonių sąveikos (pavyzdžiui, mokykloje, ligoninėje, teisme, taip pat interviu) arba atsitiktinio (kasdienio, pavyzdžiui, telefonu) pokalbio tvarką, struktūrą ir padarinius. Dažniausiai naudojami pokalbių vaizdo arba garso įrašai, atsižvelgiama į visas aplinkybes ir detales. Pokalbio analizė naudojama sociologijoje, kalbotyroje, psichologijoje, komunikacijos ir kituose moksluose.
Etnometodologijos pavyzdžiu (ypač jos atstovų Jungtinių Amerikos Valstijų sociologų H. Garfinkelio ir E. Goffmano) pokalbio analizė 20 amžiaus 7 dešimtmečio pradžioje ėmė taikyti Jungtinių Amerikos Valstijų sociologai H. Sacksas (Paskaitos apie pokalbį / Lectures on Conversation 1995), E. Schegloffas ir G. Jeffersonas. Vėliau pokalbio analizę tyrė Didžiosios Britanijos sociologai J. M. Atkinsonas ir J. Heritage’as (sudarė straipsnių rinkinį Socialinio veiksmo struktūros: pokalbio analizės studijos / Structures of Social Action: Studies in Conversation Analysis 1984), I. Hutchby ir R. Wooffittas (Pokalbio analizė / Conversation Analysis 1988), J. Painas (Ne tik kalbėjimas: pokalbio analizė ir psichoterapija / Not Just Talking: Conversational Analysis and Psychotherapy 2008), Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas G. Psathasas (Pokalbio analizė / Conversation Analysis 1995), Olandijos sociologas P. ten Have (Atliekant pokalbio analizę. Praktinis gidas / Doing Conversation Analysis. A Practical Guide 1999).