poliarimètrija (lot. polaris < gr. polos < pelō – sukuosi + pranc. mètre < gr. metron – matas), medžiagos sandaros, savybių arba būsenos tyrimo metodas, kuriame naudojama poliarizuotoji šviesa. Grindžiama optiškai aktyvių medžiagų savybe sukti šviesos poliarizacijos plokštumą. Tiriant poliarizuotų bangų interferenciją (naudojamas poliarizacinis mikroskopas) nustatomi įvairių objektų optiniai poliarizaciniai įtempiai, matuojant šviesos poliarizacijos laipsnį, poliarizacijos plokštumos sukimo kampą (optinis aktyvumas) nustatoma optiškai aktyvių medžiagų koncentracija tirpale. Iš sukimo kampo dispersijos (spektropoliarimetrija) sprendžiama apie medžiagos sandarą. Poliarimetrija naudojama neorganinių ir organinių medžiagų molekulių pakaitų (funkcinių grupių) kilmei, struktūrai ir išsidėstymui, jų vidiniams posūkiams molekulėje nustatyti, reakcijų kinetikai tirti. Tiriama poliarimetrais ir spektropoliarimetrais. Poliarimetriniai analizės ir techninės kontrolės metodai plačiai taikomi moksle ir technikoje (kristalografijoje, mineralogijoje, pramoninėje mechanikoje), iš šviesulių šviesos apskritiminės poliarizacijos laipsnio matavimų sužinoma apie stiprių magnetinių laukų išsidėstymą Visatoje.
1333