policentrzmas (poli… + centras), komunistinio judėjimo doktrina, teigianti, kad komunistinių šalių bloke turi būti daugiau nei vienas ideologinis ir politinis vadovavimo centras, o pavienių šalių komunistų partijos turi veikti pakankamai autonomiškai, socializmą kurti atsižvelgdamos į savo šalies istorines ir kultūrines ypatybes. Pirmasis terminą 1956 pavartojo Italijos komunistų partijos generalinis sekretorius P. Togliatti, reaguodamas į tų metų įvykius Vengrijoje.
Po II pasaulinio karo tarptautinis komunistinis judėjimas buvo labai centralizuotas. Visos komunistų partijos iš pradžių labai vertino ir sekė SSKP Centro komiteto generalinio sekretoriaus J. Stalino politika ir veiklos metodais, be to, daugelį šių partijų SSRS rėmė finansiškai. Dauguma komunistų pritarė (bent jau viešai) nuostatai, kad SSKP turi nurodyti pasaulinio komunistinio judėjimo ir Rytų Europos bei Azijos komunistinių šalių plėtros kryptį, kurios visi nesąlygiškai laikytųsi. Ideologijos srityje komunistai pabrėždavo, kad jų tarpusavio nesutarimams nėra objektyvių priežasčių. Ilgainiui išaiškėjo, kad ši vienybė yra netvirta, ji labiau paremta SSRS kariniu ir ekonominiu vyravimu. Tarp daugelio šalių (ypač Vakarų Europos) komunistų buvo gyva kitaminčių (t. p. ir šiek tiek kitaip traktuojančiųjų marksistinę doktriną) toleravimo tradicija (pvz., Italijos komunistų partijoje nuolat kildavo ginčų, ar verta laikytis demokratinio centralizmo). Komunistinių šalių bloke po karo atsigaunant ūkiui pradėjo ryškėti skirtingi valstybių nacionaliniai interesai. Ginčai dėl albanų teisės į savarankišką valstybę lėmė, kad 1948 Albanija nutraukė ryšius su Jugoslavija. 1948–49 Jugoslavijos komunistų lyderis J. Tito susiginčijo su J. Stalinu. Indijos ir Mongolijos komunistų partijos visada prieštaravo Kinijos požiūriui į jos valstybines sienas. Kinijos komunistų partija ir jos lyderis Mao Dzedongas tikėjosi, kad Kinija dėl savo gyventojų gausos ir, jų manymu, Kinijos komunistų partijos išpažįstamos marksizmo klasikų mokymui artimesnės doktrinos, ilgainiui taps komunistinio judėjimo lydere. Komunistinio bloko šalių ir visų komunistų partijų nesutarimai dar labiau išryškėjo po J. Stalino mirties, Centro komiteto I sekretoriui N. Chruščiovui paskelbus, kad jo vadovaujama SSKP turi atsisakyti stalinizmo palikimo (tokiam posūkiui griežtai nepritarė Kinijos komunistų partija ir Albanijos darbo partija), ir Varšuvos sutarties šalių kariuomenei 1956 jėga numalšinus Vengrijos revoliuciją.
Tokiomis aplinkybėmis Italijos komunistų partijos − didžiausios pasaulyje šalį nevaldančios komunistų partijos − lyderis P. Togliatti pasiūlė komunistinio judėjimo decentralizacijos planą. Jo manymu, siekiant sukurti socializmą turėtų susiformuoti keletas vadinamųjų orientacijos ir plėtros centrų, kuriuos sudarytų ne pavienės, bet besikooperuojančios dviejų arba daugiau šalių komunistų partijos. Toks policentrizmas t. p. turėtų atspindėti socializmo link vedančių kelių įvairovę, t. y. centrus galėtų kurti ne tik komunistinė, bet ir socialdemokratinė bei Trečiojo pasaulio šalių pažangaus judėjimo srovės.
Idėja visuotinio pritarimo nesulaukė, bet, pvz., Jugoslavijos komunistai į 1958 priimtą programą įrašė teiginį, kad nuostata dėl komunistų partijos monopoliško vadovavimo socializmo statybai yra teoriškai klaidinga ir praktiškai žalinga, socializmo gali siekti ir šalys, kuriose komunistų partija ne tik nėra valdančioji, bet ir neturi didesnės politinės įtakos. SSKP tokios teorijos buvo nepriimtinos (be kitų priežasčių, ir todėl, kad buvo antilenininės), bet ilgainiui jai teko pripažinti, kad neturi pakankamai svertų savo hegemonijai išlaikyti. Komunistinių šalių bloko narių politika tapo įvairiapusė, pvz., Jugoslavija atsisakė prisidėti prie Varšuvos sutarties, savarankiškos užsienio politikos dažnai laikėsi Rumunija. Didžiausias komunistinio judėjimo skilimas įvyko 20 a. 7 dešimtmečio pradžioje, kai atšalo SSRS ir Kinijos santykiai. Norėdama šiems procesams atsispirti SSRS paskelbė turinti teisę jėga įsiveržti į bet kurią komunistinę šalį, kurios veiksmai kelia grėsmę socializmui (vadinamoji Brežnevo doktrina), ir šios nuostatos laikėsi iki pat M. Gorbačiovo paskelbtos pertvarkos.