Mooreos sala ir pakrantės rifas (Draugijos salos)
Rotui kalnas (Moorea)
Ua Pou sala (Markizo salos)
abrazinės nišos (Rurutu sala)
Polinèzija (angl. Polynesia, pranc. Polynésie), Okeanijos salų grupė Ramiojo vandenyno vidurinėje dalyje, į rytus nuo Mikronezijos ir Melanezijos, Vakarų pusrutulyje (išskyrus Tuvalu salas). Apima trikampį plotą, kurio viršūnės sutampa su Kurės atolu (šiaurėje, Havajų salos), Kermadeco (pietuose; kartais priskiriama apie 720 km į pietus esanti Naujoji Zelandija) ir Salos y Gómezo (pietryčiuose) salomis. Bendras salų plotas apie 26 000 km2 (be Naujosios Zelandijos). 2,0 mln. gyventojų (2009); iš jų apie 50 % polineziečių.
Didžiausi salynai ir salos (plotas tūkst. km2): Havajų (16,64), Samoa (2,98), Draugijos salos (1,68), Markizo salos (1,29), Tuamotu (0,91), Tongos (0,75), Line’o salos (0,53), Voliso ir Futūnos (0,27), Niujės (0,26), Kuko salos (0,24), Velykų sala (0,16), Toubouaï (0,15), Pitkerno salos (0,05), Kermadeco salos (0,03), Phoenixo salos (0,03), Tuvalu salos (0,03), Tokelau (0,01).
Nepriklausomos valstybės: Samoa, Tonga, Tuvalu, Kiribatis (rytinė dalis). Valdos: Prancūzijos Polinezija, Volisas ir Futūna (Prancūzija), Niujės sala, Kuko salos, Tokelau (Naujoji Zelandija), Amerikos Samoa, Mažosios Tolimosios salos (Jungtinės Amerikos Valstijos), Pitkerno salos (Didžioji Britanija). Valstybių dalys: Havajai (Jungtinių Amerikos Valstijų valstija), Velykų sala (Čilė), Kermadeco salos (Naujoji Zelandija).
Dauguma salų – vulkaninės, yra koralinių salų (atolų) ir rifų, t. p. dvejopos kilmės salų – ant užgesusių apsemtų ugnikalnių viršūnių susidarę koralų rifai. Didžiausias aukštis 4205 m (Mauna Kea užgesęs ugnikalnis, Havajų sala). Havajuose ir Samoa yra veikiančių ugnikalnių (aukščiausias – Mauna Loa 4169 m, Havajų sala); būna žemės drebėjimų.
Klimatas jūrinis: ekvatorinis, subekvatorinis, tropinis, subtropinis. Pučia pasatai. Per metus iškrinta vidutiniškai 1500–3500 mm kritulių, Havajų salyno Kauai saloje – daugiau kaip 10 000 mm (viena drėgniausių pasaulio vietų). Dažni uraganai (taifūnai).
Kalnuotų salų priešvėjiniuose šlaituose auga drėgnieji pusiaujo ir tropiniai miškai, pavėjiniuose šlaituose vyrauja savanos. Daug endeminių augalų ir gyvūnų (vyrauja paukščiai) rūšių.
Auginama kokosai, kaučiukmedžiai, kakavmedžiai, kavamedžiai, cukranendrės, ryžiai, kukurūzai, batatai, ananasai, bananai, papajos, valgomosios kolokazijos, makadamijos riešutai, citrininės morindos, gėlės (orchidėjos). Gyvulininkystė, žvejyba, miško kirtimas, koralų ir perlų rinkimas. Kasama kobalto rūda (Prancūzijos Polinezijoje), naudojami vandenyno hidroenergijos ištekliai.
2096
Istorija
Manoma, vidurinė Polinezija apgyventa prieš 3000–4000 metų išeivių iš Melanezijos. Apie 300 metais po Kristaus jie iš Polinezijos vidurinės dalies persikėlė į atokesnes salyno pakraščio salas (Velykų saloje, manoma, apsigyveno apie 400 po Kristaus). Apie 500 buvo apgyvendinti Havajai, apie 1000 – Naujoji Zelandija. Apie Polinezijos salas europiečiai sužinojo 16 a. pabaigoje, kai ispanų keliautojas Á. de Mendaña de Neyra atrado pietines Markizo salas. Kitas salas 17–19 a. atrado portugalų, prancūzų, olandų, britų ir rusų (per 1815–18 O. von Kotzebu vadovaujamą kelionę aplink pasaulį) jūrų keliautojai. Dar Okeanija.