porceliãnas (it. porcellana < lot. porcella – plonas molio dirbinys), balta, sukepusi, dažniausiai glazūruota keramika.
Rūšys ir savybės
Porcelianas kietesnis ir skaidresnis už fajansą, skambus. Skiriamas kietasis porcelianas (vadinamas tikrasis), minkštasis porcelianas ir kaulo porcelianas. Kietasis porcelianas yra labai sukepęs, tankus, kietas, stiprus, atsparus ugniai ir rūgštims, nepraleidžia vandens ir dujų, turi didelį elektrinį atsparumą. Gaminiams naudojama plastiška masė, kurioje yra 35–50 % kaolino, 20–25 % kvarco, 20–30 % feldšpato. Iš smulkiai sumaltų komponentų pirmiausia daroma plastiška tešla, iš jos pašalinamas drėgmės perteklius. Iš gautos masės dažniausiai liejimo būdu (keramika), rečiau plastiškuoju, sausuoju ar pussausiu būdu formuojami porceliano gaminiai. Jie dažniausiai degami 2 kartus: prieš glazūravimą 900–1000 °C temperatūroje ir po glazūravimo 1300–1450 °C temperatūroje. Porcelianas dekoruojamas prieš glazūravimą arba po glazūravimo (tada dar kartą degamas). Minkštojo porceliano formavimo masė yra liesesnė, be to, dalis kaolino keičiama ugniai atspariu moliu, dedama kitokių priedų – kaulų pelenų (kaulo porcelianas), mergelio, kreidos (prancūziškasis porcelianas). Minkštasis porcelianas sunkiau formuojamas, degamas žemesnėje temperatūroje negu kietasis (antrą kartą degamas 1200 °C temperatūroje); gaminamas rečiau. Kaulo porcelianas trapesnis ir minkštesnis už kietąjį porcelianą. Iš kietojo porceliano daromos elektrotechnikos, cheminės aparatūros detalės, laboratoriniai reikmenys (tigliai, dubenėliai, grūstuvai), santechninė armatūra, dantų protezai, mozaikinės plytelės, dailieji dirbiniai (buities ir dekoratyviniai indai, skulptūrinė plastika, interjero apdailos elementai, dekoratyvinės smulkmenos), iš minkštojo – dažniausiai buities indai, dailieji dirbiniai, architektūrinės apdailos detalės. Vieną arba du kartus degtas neglazūruotas porcelianas vadinamas biskvitu. Dirbiniai puošiami poglazūriniu ir antglazūriniu (degama trečią kartą), raižytu, reljefiniu ir ažūriniu dekoru. Porceliano glazūrų sudėtis tokia pat kaip ir šukės (tik medžiagų proporcijos kitos), dėl to gerai sukepa su mase.
Porcelianas dailėje. Istorinė apžvalga
porceliano vaza (Kinija, 17 a., Britų muziejus Londone)
Porcelianas sukurtas Kinijoje (kinų porcelianas) 6–7 a. tobulinant akmens masės keramiką (protoporcelianą). Ankstyviausi porceliano dirbiniai priminė to laikotarpio keramikos ir metalo indus. 10–13 a. plito įvairesnių formų ir glazūrų porcelianas, gamintas žalsvo atspalvio seladonas. Nuo 14 a. kurti itin plonos šukės porceliano dirbiniai (vadinamasis kiaušinio lukštas), įsivyravo mėlyna poglazūrinė tapyba kobalto oksidu, ištobulinta Mingų laikotarpiu (1368–1644), vėliau ji buvo papildyta kelių spalvų poglazūriniu ir antglazūriniu dekoru – augaliniais ir geometriniais motyvais, peizažais, figūrinėmis scenomis. Kinų porcelianas labiausiai klestėjo 17–18 a., sukurta įvairių formų indų, dekoruotų buitiniais, mitologiniais siužetais, peizažais, paukščių, drugių ir gėlių motyvais. Nuo 7 a. kinų porcelianas eksportuotas į Artimųjų ir Vidurio Rytų šalis, nuo 13 a. – į Europą.
porceliano lėkštė, dekoruota Imari stiliumi (Japonija, 17 a. pabaiga–18 a. pradžia, Dresdeno meno muziejus)
porcelianinis indas (Chantilly, Prancūzija, apie 1730–50, Valstybinis muziejus Amsterdame)
Porceliano populiarumas skatino porceliano receptūros paieškas. 16 a. Florencijoje išrastas minkštasis porcelianas (vadinamasis Medici porcelianas), nuo 17 a. jis gamintas Prancūzijoje (Rouene, Saint-Cloud, Sèvres’e ir kitur), nuo 18–19 a. – kitose Europos šalyse.
Apie 17 a. vidurį porcelianas pradėtas gaminti Japonijoje. 17 a. garsėjo Aritos, 18 a. – Kutani (Kutani Maros vietovė) ir Nabešimos (Okavači vietovė, netoli Aritos, Sagos prefektūra) porcelianas, jam būdingi ryškiaspalviai augalų, paukščių ir drugių motyvai, peizažai, į šilkinių audinių dekorą panaši puošyba. 18 a. japonų porcelianas buvo populiarus Europoje, čia jis buvo kopijuojamas, imituojamas. 1709 Vokietijoje J. F. Böttgeriui išradus kietąjį porcelianą, jo manufaktūros įsteigtos Meissene (1710, Meisseno porcelianas), Vienoje (1718, Vienos porcelianas), Peterburge (1744, Peterburgo porcelianas), Berlyne (1752, Berlyno porcelianas), Sèvres’e (1769, Sèvres’o porcelianas), Kopenhagoje (1775, Kopenhagos porcelianas), Rygoje (1841, Rygos porcelianas) ir kitur. 1748 Anglijoje T. Frye išrado kaulo porcelianą; jis gamintas Bow (Londone), Chelsea, Derby manufaktūrose.
Sèvres’o porceliano vaza (1780)
18–19 a. Europoje klestėjo porceliano pramonė, iš pradžių imituotas kinų porcelianas (chinoiserie), ilgainiui sukurtas savitas stilius. Apie 1740 porceliano dirbinuose įsivyravo rokoko stilistika, jie buvo dekoruojami gėlių, paukščių motyvais, dvaro gyvenimo scenomis, plito smulkioji plastika (vaizduota mitologinės, buitinės ir galantiškos scenos, italų komedijų, etniniai personažai). 18 a. antroje pusėje pradėjo reikštis klasicizmas, buvo populiarus marmurą imituojantis biskvitas – figūrinė plastika, biustai, plaketės. 19 a. porcelianas pasižymėjo formų ir stilių įvairove, buvo imituojami istoriniai stiliai, ypač neorokokas. Porceliano meniškumas sumenko, dirbiniai buvo liejami ankstesnių laikotarpių formose, rankų darbą keitė mechaniniai dekoravimo būdai. 19 a. pabaigoje porceliano dirbiniuose pradėjo reikštis moderno stilius, 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo populiarūs moderno, nuo 2 dešimtmečio – funkcionalistiniai, 3–4 dešimtmetyje – art deco porceliano indai, dekoratyvinės vazos, smulkioji plastika. Modernaus porceliano gamybos centrais tapo Skandinavijos šalys. Po Spalio perversmo Rusijoje buvo kuriamas agitacinis porcelianas, dekoruotas ideologiniais simboliais ir suprematistiniu stiliumi.
Po II pasaulinio karo porceliano indų formos supaprastėjo, įgavo kosmopolitinių bruožų, nors senuosiuose Europos (Meissenas, Sèvres’as, Kopenhaga, Chelsea, kiti) ir Azijos (Kinijoje – Dzingdedženas) porceliano centruose kuriami ir pripažinimą pelnę tradicinių formų dirbiniai. 1967 Oklahomoje (Jungtinės Amerikos Valstijos) įkurta Pasaulio porceliano dekoruotojų organizacija (World Organization of China Painters), nuo 1977 rengianti tarptautinius simpoziumus ir parodas. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje greta masinės gamybos porceliano plinta unikalusis porcelianas, jame plėtojama vėlyvojo modernizmo ir postmodernizmo stilistika. Rengiamos porceliano tarptautinės parodos; nuo 1986 – šiuolaikinio porceliano trienalė Nyone (Šveicarija).
Meisseno porceliano žvakidė (1973, dailininkai P. Strangas, © LATGA / Bild‑Kunst, 2020, ir H. Werneris)
Unikalių porceliano dirbinių sukūrė: Vokietijoje – J. Albert, Chr. Haase; Prancūzijoje – C. Lindner, J. Girelis, M. Mougin; Italijoje – A. Cimatti, R. Francescon; Didžiojoje Britanijoje – K. Eastmanas, C. Twomey; Šveicarijoje – R. Maeder; Belgijoje – A. Roos; Danijoje – B. Manz; Norvegijoje – A. Åse; Švedijoje – E. Rydhag; Estijoje – A. Ivask, K. Pärnamets; Latvijoje – P. Martinsonas, I. Romule, I. Emse-Grīnberga, J. Berginis (nuo 1994 gyvena Kaune); Jungtinėse Amerikos Valstijose – D. Pieras, D. Beumee, J. Tiltonas, S. Filley, K. Weisseris; Pietų Afrikos Respublikoje – D. Schlapobersky; Australijoje – J. Pittman; Kinijoje – Sie Dong, Džou Guodženas, Ma Dzunas, Huang Min; Japonijoje – M. Mori, T. Acuši, T. Kondo, T. Jasuda.
Porcelianas Lietuvos dailėje
Nuo seno buvo populiarūs įvežtiniai kinų porceliano dirbiniai, nuo 18 a. – Europos manufaktūrų porcelianas. Didikai užsisakydavo įvairių indų, servizų (dažnai su giminės herbais), smulkiosios plastikos Meisseno, Vienos, Berlyno, Peterburgo ir kitose porceliano manufaktūrose; išliko Meissene gamintos žvakidės su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės heraldika, servizai su Tiškevičių, Platerių, Gorskių, Čapskių ir kitų giminių herbais. 1790 m. Koreco (dabartinė Ukraina, Rovno sr.) fajanso manufaktūroje (savininkas J. K. Čartoriskis; veikė iki 1832) P. Mezeris sukūrė kietojo porceliano receptūrą. Nuo 1805 gamybai vadovavo Sèvres’o manufaktūros technologai. Koreco porceliano dirbiniuose (daugiausia induose) iš pradžių plėtota rokoko stilistika, orientuotasi į Meisseno ir Berlyno manufaktūrų, kinų ir japonų porcelianą, vėliau išplėtotas savitas stilius. 19 a. pradžios dirbiniuose įsitvirtino į Sèvres’o porcelianą panašios klasicistinės formos, būdinga augalų girliandų ir peizažų motyvai, portretai, aukso spalvos fonai. 19 a.–20 a. pradžioje porcelianas nedideliais kiekiais gamintas privačiose keramikos dirbtuvėse Vilniuje ir Kaune.
20 a. plito įvežtiniai porceliano dirbiniai. 7–8 dešimtmetyje meninių kietojo porceliano dirbinių Leningrado ir Rygos porceliano gamyklose sukūrė L. Šulgaitė, J. Adomonis, I. E. Talmantas. 1974 Jiesios (nuo 2006 bendrovė Kauno Jiesia) keramikos gamykloje įsteigtas eksperimentinis kaulo porceliano gamybos baras, 1975 – porceliano laboratorija, 1981 pradėjo veikti kaulo porceliano cechas; 1978 gamykloje sukurti pirmieji porceliano servizai. 8–9 dešimtmetyje porceliano servizų ir kitų dirbinių (rokoko, klasicizmo, ampyro, funkcionalizmo, art deco stilistikos) Jiesioje sukūrė I. Petravičienė, A. Višinskienė, Ž. Bardzilauskaitė‑Bergins, V. Liaugaudienė, Z. Vaškevičienė, G. Stungurienė, G. Vanagienė ir kiti. Nuo 1983 gamykloje pradėta rengti porceliano seminarus (nuo 1991 tarptautiniai simpoziumai Idėja). Nuo 20 a. 9 dešimtmečio kuriamos ir konceptualios kompozicijos – skulptūrinė plastika, kurioje derinamos įvairios technikos (lipdymas, žiedimas, liejimas), skirtingos medžiagos (porcelianas, molis, šamotas) ir puošyba (L. Šulgaitė, A. Ličkutė, A. Keturakienė, I. Petravičienė, L. Olšauskienė, V. Juršienė, N. Šulcaitė-Vaškevičienė, V. Karatajūtė-Šarauskienė, M. Kiauleikytė, G. Pinkutė ir kiti).
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje unikalusis porcelianas pasižymi šiuolaikinei keramikai būdingais bruožais, vyrauja vėlyvojo modernizmo ir postmodernizmo tendencijos. Reikšmingų kūrinių sukūrė L. Šulgaitė, J. Adomonis, A. Keturakienė, N. Blaževičiūtė, D. Laučkaitė-Jakimavičienė, R. Jakimavičius, V. Juršienė, Ž. Bardzilauskaitė‑Bergins, J. Berginis, K. Dzimidavičienė, J. Kvašytė, G. Pinkutė, T. J. Daunora, A. Janušonis, E. Česonytė, S. Dirsė, K. Ancutaitė ir kiti. 21 a. masiniai porceliano dirbiniai gaminami bendrovėse Kauno Jiesia, Porcelita ir privačiose porceliano dirbtuvėse.
L. Šulgaitės dekoratyvinė kompozicija Spindulys lede (2000)
J. Adomonis Keramikos menas Vilnius 1998; G. Savage Porcelain through the Ages London 1963; H. Chojnacka Polska porcelana 1790–1830 Warszawa 1981; J. Carswell Blue and White: Chinese Porcelain and it’s Impact on the Western World Chicago 1985; P. Lane Contemporary Porcelain: Materials, Techniques and Expressions London 1995.
2972