portrètas (pranc. portrait < lot. protraho – ištraukiu; iškeliu aikštėn), vaizduojamosios dailės žanras; tapybos, grafikos, skulptūros arba meninės fotografijos kūrinys, vaizduojantis konkretų žmogų arba žmonių grupę. Žmogus vaizduojamas iš priekio (en face), iš profilio, visu ūgiu (skulptūroje – statula), iki juosmens (svarbus ne tik veidas, bet ir rankos; skulptūroje – biustas), iki kelių, kartais vaizduojama vien galva. Pagal vaizduojamųjų asmenų skaičių gali būti vieno žmogaus, dviejų (porinis), kelių (grupinis) žmonių portretas. Poriniame portrete vaizduojami žmonės dažniausiai yra sutuoktiniai ar giminystės ryšiais susiję asmenys. Poriniu portretu vadinami ir du atskiri paveikslai, jeigu jų formatas, kompozicija, koloritas yra panašūs (dažniausiai tai sutuoktinių portretas.
Komodo (kaip jauno vyro) portretas (marmuras, 180–192, Vatikano muziejai Romoje)
Grupiniuose portretuose vaizduojama grupė žmonių, kuriuos jungia bendra veikla ar giminystė (šeimos portretas); kartais toks portretas atrodo kaip buitinio žanro paveikslas (Rembrandto Daktaro Nikolauso Tulpo anatomijos pamoka 1632, Nakties sargyba 1642). Grupiniame portrete vaizduodamas įvairių charakterių žmones dailininkas siekia išsaugoti kiekvieno jų savitumą, todėl kartais yra tapoma atskirų žmonių portretai, o vėliau iš jų kuriama bendra kompozicija. Pagal vaizdavimo būdą ir dailininko požiūrį į portretuojamąjį portretas gali būti monumentalus, kamerinis, humoristinis, satyrinis (šaržas, karikatūra), idealizuotas ar realistinis, psichologinis, reprezentacinis portretas. Savitos portreto rūšys yra autoportretas ir portretinė miniatiūra.
F. J. de Goya. Hercogienės Albos portretas (aliejus, 1797, Amerikos ispanakalbių bendruomenės muziejus Niujorke)
Dažniausiai portretai kuriami iš natūros (asmuo pozuoja dailininkui) arba iš etiudų, fotografijų, monetų, antspaudų, pasakojimų, aprašymų. Kartais portretai pagrįsti tik dailininko fantazija arba ikonografine tradicija (imaginacinis portretas, sarmatiškasis portretas). Dažnai portreto kompozicija papildoma peizažu, natiurmortu, panaudojami mitologinio, istorinio ar buitinio žanro elementai. Kurdamas portretą dailininkas stengiasi atskleisti tiek išorines, tiek vidines portretuojamojo ypatybes. Didžiųjų meistrų sukurti portretai yra to laikotarpio dokumentas, kuris leidžia pajusti praėjusių epochų dvasią, parodo dailininko ir portretuojamojo santykį. Ilgainiui susiklostė didelė portretų įvairovė.
Jan Liben. Trylikos imperatorių portreto fragmentas (tušas, šilkas, 7 a., Bostono dailės muziejus)
Istorinė apžvalga
Portretai kurti jau senovės Egipte, jų atsiradimą veikė faraono kultas. Šiuose portretuose portretuojamojo panašumas jungiamas su dieviškumo bruožais (Nefertitės biustas, 1360 pr. Kr., skulptorius Tutmozis). Kurti ir realistiniai portretai (faraono raštvedžio Kai). Senovės Graikijoje buvo kuriami apibendrinti, nuo 5 a. pr. Kr. pabaigos – labiau individualizuoti filosofų, poetų, visuomenės veikėjų portretai (Demetrijo, Lisipo kūriniai). Suklestėjo helenizmo skulptūroje ir tapyboje. Senovės Romoje buvo kuriami ne tik valdovų, filosofų ar rašytojų, bet ir paprastų žmonių portretai. Portretuose buvo tiksliai perteikiama žmogaus išorė, akcentuojama individualios charakterio ypatybės. Stengtasi perduoti vaizduojamojo psichologinę būseną, vengta pagražinimo ir idealizavimo. Sukurta skulptūrinių (statulų, biustų, reljefinių portretų monetose, kamėjose) ir tapytų portretų.
Reikšmingi senovės Egipto mirusiųjų al Fajumo portretai (plitę 1 a. pr. Kr.–4 a. po Kr.), tapyti enkaustikos, rečiau temperos technika, tvirtinti raiščiais prie mirusiojo veido (vietoj pomirtinės kaukės). Realistiniai, dažniausiai kurti iš natūros portretai (en face arba į žiūrovą kiek pasukta galva) buvo įvairios stilistikos, monumentalūs.
Viduramžiais Europoje didikų portretai buvo įterpiami dažniausiai į sudėtingas skulptūrines arba tapytas religines kompozicijas (realybė ir iliuzija jungiami viename kūrinyje), puošiančias sakralinius pastatus. Bizantijos dailėje plėtotas grupinis portretas (Šv. Vitalės bažnyčios Ravennoje interjero dekoras, 530–545). Realistiškumas, individualizacija būdinga viduramžių Kinijos (ypač Sungų dinastijos laikotarpio, 10–13 a.) ir Japonijos portretams. Persijoje, Indijoje, Vidurinėje Azijoje paplito portretinės miniatiūros (K. ad Dino Behzado, Rezos Abbasi kūriniai).
Renesanse portretas tapo vienu svarbiausių dailės žanrų. 15–16 a. portretuose sustiprėjo humanistiniai akcentai, stengtasi perteikti psichologinę charakteristiką, portretuojamąjį imta sieti su aplinka, vaizduoti dažniausiai peizažo ar interjero fone, atsirado perspektyvos elementų. Labiausiai suklestėjo tapybinis portretas, kuris dažniausiai idealizuotas. Italijos dailėje vaizduota daugiausia aristokratai. Portretų nutapė Leonardo da Vinci, Rafaelis, Tiziano, J. van Eyckas, A. Düreris, L. Cranachas, H. Holbeinas jaunesnysis, J. Fouquet, Jeanas ir François Clouet. Statulų, biustų, portretinių medalių sukūrė Donatello, A. del Verrocchio, Pisanello, G. Pilonas.
A. Dürer. Motinos portretas (juoda kreida, 1514, Grafikos kabinetas, Berlyno valstybiniai muziejai)
L. Lotto. Trigubas auksakalio portretas (aliejus, apie 1530, Meno istorijos muziejus Vienoje)
Portretas suklestėjo baroko laikotarpiu. Kurti reprezentaciniai, idealizuoti aristokratų portretai; labiausiai jie vertinti Prancūzijoje (Ch. Le Bruno, H. Rigaud tapybos, A. Coysevoxo skulptūros kūriniai). Nyderlanduose kurti tikroviškumu ir demokratiškumu pasižymintys miestiečių, pirklių, amatininkų portretai. Portretuojamieji jau ne taip idealizuoti kaip Renesanse; portretas įgavo tikroviškumo, gyvybingumo (Rembrandto portretai). Intymumu išsiskiria P. P. Rubenso portretai. Grupinių portretų sukūrė F. Halsas, B. van der Helstas. Aristokratus tapė A. van Dyckas (ypač pabrėždavęs teigiamas portretuojamojo ypatybes), D. Velázquezas; jis sukūrė ir paprastų žmonių portretų (tai vienas objektyviausių, realistiškiausių šio laikotarpio portretistų).
18 a. dailininkai idealizavo portretuojamus asmenis. Šio laikotarpio portretams būdinga pompastiškumas, puošnumas, prabanga, dekoratyvumas, moterys dažnai pagražintos; portretuojamojo vidinė būsena tapo ne tokia svarbi. Bet ir šiuo laikotarpiu sukurta dvasingų portretų (J.‑B. S. Chardino, J.‑B. Perronneau, W. Hogartho portretai). Plito portretinės miniatiūros. Rusijoje raiškių portretų sukūrė tapytojai I. Nikitinas, F. Rokotovas, D. Levickis, V. Borovikovskis, skulptorius F. Šubinas.
Naujos realistinės tendencijos Europos portreto mene pasireiškė 18 a. antros pusės–19 a. pradžios tapytojų T. Gainsborough, J. Reynoldso, F. J. de Goyos kūriniuose. Klasicistiniams prancūzų J. L. Davido, J. A. D. Ingres’o portretams būdinga rami nuotaika, statiška kompozicija, preciziškas piešinys, romantiniams tapytojų T. Géricault, E. Delacroix, O. Kiprenskio, K. Briullovo, Ph. O. Rungeʼs, skulptoriaus F. Rude’o portretams – intymumas, šviesos ir šešėlių žaismas. Satyrinių bruožų turinčių portretų sukūrė H.‑V. Daumier. Nuo 19 a. vidurio dailėje vyravo realistinis portretas, juos kūrė įvairių nacionalinių mokyklų ir stilistinių krypčių dailininkai (prancūzas G. Courbet, vokiečiai A. F. E. von Menzelis ir W. M. H. Leiblis, lenkas J. Matejko, vengras M. Munkácsy).
19 a. prancūzų fotografas Nadaras vienas pirmųjų sukūrė psichologinį fotografinį portretą. Atsiradusi fotografija nesumenkino portreto reikšmės dailėje. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje reikšmingų portretų sukūrė impresionistai, postimpresionistai. 19 a. pabaigos postimpresionistų ir 20 a. pradžios modernistų kūryboje portretas tapo plastinių ieškojimų vienu pagrindų. T. de Łempicka sukūrė art deco stilistikos manieringų, ryškių spalvų aukštuomenės žmonių, erotiškų moterų portretų.
T. de Łempicka. Ponios Arlette’os Boucard portretas (aliejus, 1928; © LATGA / ADAGP, 2020)
C. Brâncuşi. Panelė Pogany (marmuras, 1913, Nacionalinis moderniojo meno muziejus Paryžiuje; © LATGA / Succession Brancusi (Adagp), 2020)
P. Picasso, H. Matisse’as, V. van Goghas, E. Munchas, A. Derainas, S. Dalí, G. Rouault, A. Modigliani, O. Kokoschka, G. Groszas, E. Schiele, E. Nolde, O. Dixas, F. Auerbachas, F. Baconas, skulptoriai A. Giacometti, E. Barlachas savo kūriniuose dažnai deformavo realų žmogaus vaizdą, siekė dekoratyvumo, emocingumo. Tapytojai R. Guttuso, D. Rivera, D. A. Siqueirosas, S. Maeda (1901–77), skulptoriai K. Dunikowskis, W. Aaltonenas laikėsi realistinių tradicijų, akcentavo humanistines, demokratines idėjas. Rusijoje nuo 4 dešimtmečio portretas tapo vienu pagrindinių dailės žanrų. Šiuo laikotarpiu sukurta nemažai portretų, tęsiančių realistinio ir figūrinio piešinio tradicijas, pasižyminčių ryškiomis socialinėmis ir psichologinėmis charakteristikomis (I. Brodskis, N. Baskakovas, 1918–93, P. Belousovas, 1912–89).
1940–50 suklestėjus abstrakčiajam ir nefigūriniam menui, portreto svarba sumenko. 20 a. viduryje portreto žanro atgimimas siejamas su L. Freudo, A. Katzo, J. Rustino (1928–2013), H. Hodgkino, R. B. Kitajaus kūryba. Portretą naujai interpretavo poparto atstovai (A. Warholas, D. Hockney), neoekspresionistai, neorealistai (G. Richteris). 20 a. 2–4 dešimtmetyje vokiečių fotografas A. Sanderis kūrė įvairių socialinių sluoksnių miestiečių, 5–6 dešimtmetyje R. Avedonas, D. Arbus, C. Sherman – socialinių, seksualinių tipų portretų. Jungtinėse Amerikos Valstijose 7 dešimtmetyje fotorealistinių portretų, vaizduojančių šiuolaikinį Vakarų žmogų, sukūrė tapytojai Ch. T. Close’as (g. 1940), G. Helnweinas (g. 1948), skulptorius R. Mueckas (g. 1958) ir kiti. Portretą pradėjus traktuoti postmodernistiškai, žmogaus atvaizdas buvo niveliuotas iki ženklo ar simbolio, kartais tik bendrais bruožais primenančio žmogų. Portreto motyvus naudoja konceptualistai, videomenininkai.
20 a. pabaigos–21 a. pradžios dailėje portretas išlieka socialinės tikrovės, jos kritikos priemonė (M. Dumas, g. 1953, kūriniai), vyrauja nykimo, destrukcijos, kaitos vaizdiniai (pasitelkiama koliažo, fotomontažo technika). Portretų sukūrė fotografai M. Testino (g. 1954), J. Telleris (g. 1964), G. Schneideris (g. 1954), B. von Zwehl (g. 1972). Sukaupta portretų kolekcija išsiskiria nuo 1856 Londone veikianti Nacionalinė portretų galerija.
1746
V. Maželis. Aktoriaus Vitalio Žukausko portretas (1958)
Portretas Lietuvoje
Lietuvoje jau 14 a. Laurušavo evangelija buvo iliustruota portretais. 16 a.–17 a. pradžioje paplito didikų, dvasininkų skulptūriniai (antkapinių paminklų ir epitafijų), tapyti, raižyti portretai. Portreto raidą skatino tradicija tapytus atvaizdus dovanoti funduotoms bažnyčioms, aukštiesiems pareigūnams, artimiesiems. 16–17 a. buvo populiarūs ir tam tikrų žmonių, kartais – valstybės ar Bažnyčios veikėjų reprezentaciniai portretai (Vilniaus vyskupų portretų galerija). Portretai buvo tapomi pagal keletą Vakarų Europos tapybos tradicinių kompozicijos schemų: žmogus buvo vaizduojamas klūpantis (ankstyviausia schema; vartojama su religinio turinio scenomis), stovintis (populiariausia; daugiausia taip vaizduoti feodalai), sėdintis (iš pradžių taip vaizduoti dvasininkai, vėliau ir pasauliečiai). Sukurta raitų karvedžių portretų. Didikai buvo vaizduojami su valdžios atributais, garbės ženklais, kompoziciją papildančiais herbais, įrašais. Portretus tapė Lietuvoje ir Lenkijoje laikinai ar nuolat gyvenantys užsienio dailininkai G. D. Schultzas, P. Danckersas, A. van Westerveltas, J. Šreteris (Schrötter, 1641–85). Portretų, pasižyminčių bizantiškosios dailės tradicijomis, nutapė vietos meistrai. Išliko 16–17 a. nežinomų Lietuvos ir užsienio tapytojų sukurtų portretų (S. Varševickio SJ, 1693, kašteliono M. Volskio, 17 a., O. Mickevičienės, 1689). Žymesni skulptūriniai portretai: italo G. M. Padovano ir olando S. van Herwijcko sukurti portretiniai medaliai (16 a.), italo G. F. Rossi – vyskupo J. Tiškevičiaus biustas (1652). Grafinių portretų, dažniausiai atkuriančių tapytus, sukūrė M. Flensburgietis (Vilniaus vaito Stanislovo Sabino portretas 1590), J. Engelhartas, Aleksandras ir Leonas Tarasevičiai.
P. Smuglevičius. Granovskienės portretas (aliejus, iki 1800, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
18 a. gausiai kurti barokiniai, rokokiniai reprezentaciniai, imaginaciniai ir epitafiniai portretai, dvaruose, retkarčiais ir bažnyčiose, kauptos portretų galerijos. Vietos ir svetimšalių dailininkų portretuose reiškėsi prancūzų tapybos įtaka. 18 a. viduryje daug grafinių portretų išraižė H. Leibovičius. 18 a.–19 a. pradžioje, įsigalėjus klasicizmo dailei, portretuose ėmė nykti tradicinės kompozicijos schemos, įsitvirtino šaltas oficialumas, atsirado demokratinių tendencijų, vėliau jos stiprėjo. Portretų nutapė J. Peška, P. Smuglevičius, J. Oleškevičius (M. Počobuto portretas, 1810), S. Czechowiczius (M. J. Masalskio portretas, 18 amžius).
19 a. realizmo, romantizmo bruožais pasižyminčių portretų sukūrė J. Rustemas (J. Sniadeckio portretas, 1823, Autoportretas su feza), V. Vankavičius (Vyras geltona liemene 1836), K. Ripinskis (I. Monkevičiaus portretas). 19 a. viduryje–19 a. pabaigoje įvairių visuomenės sluoksnių žmonių raiškių portretų nutapė K. Ruseckas (Autoportretas 1831–40, Besijuokiantis italas 1832), J. Zenkevičius (S. Daukanto portretas, 1850), A. Šemešys (L. Kondratavičiaus portretas, 1854), Alfredas ir Edvardas Matas Römeriai, V. Slendzinskis, N. Silvanavičius. 19 a. akvarelės technika nutapyta daug miniatiūrinių portretų. Skulptūrinių portretų sukūrė K. Jelskis, portretinių medalių – A. Römeris. Vienas žymiausių 19 a. antros pusės Lietuvos fotografų portretistų buvo A. Strausas, kūryboje ieškojęs individualios portretuojamojo išraiškos.
20 a. pirmaisiais dešimtmečiais portretas tapo vienu populiariausių žanrų. Daugiausia jų buvo tapoma ir daroma skulptūrinių. Dažniausiai buvo kuriami miestiečių, kultūros veikėjų portretai. Siekta išorinio panašumo, psichologinės charakteristikos, raiškios kompozicijos ir kolorito. Raiškių portretų nutapė A. Varnas, K. Sklėrius, P. Kalpokas, J. Šileika, J. Vienožinskis. Paplito įvairių rūšių skulptūriniai portretai (dažniausiai tikslios išorinės charakteristikos). Raiškios plastikos portretų sukūrė J. Zikaras, P. Aleksandravičius, portretinių medalių – P. Rimša, J. Zikaras. Grafinių portretų išraižė M. Katiliūtė, J. Kuzminskis, V. K. Jonynas, S. Žukas. 20 a. pradžioje Vilniuje kūręs fotografas A. Jurašaitis paliko gausią lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjų (J. Basanavičiaus, Lazdynų Pelėdos ir kitų) portretų galeriją. B. Buračas keliaudamas po Lietuvą nufotografavo kryždirbių, tautodailės meistrų, vyrų, moterų ir vaikų portretų.
Po II pasaulinio karo vyravo ideologizuoti, kanoniniai darbo žmonių, partinių darbuotojų, lojalių kultūrininkų portretai. Dažnai jie romantizuoti, heroizuoti, pateikiantys aktyvią, kuriančią asmenybę. Portretų nutapė B. Uogintas, L. Kazokas, V. Palaima, J. Mackonis, V. Karatajus, A. Gudaitis, skulptūrinių portretų sukūrė J. Kėdainis, J. Mikėnas, B. Vyšniauskas, grafinių – J. Kuzminskis, E. Jurėnas, portretinių mozaikų – B. Motuza‑Matuzevičius, B. Klova.
Nuo 7 dešimtmečio, be tapytų ir skulptūrinių portretų, daugiau kuriama grafinių, kartais ir taikomosios dekoratyvinės dailės kūrinių su portretais (D. Kvietkevičiūtės gobelenas Poeto Oskaro Milašiaus portretas 1983). Šių laikų portretuose įvairiais, dažnai netikėtais aspektais atskleidžiama žmogaus dvasiškumas, jausmų niuansai, išryškinama intelektualumo, emocingumo, dvasinės rimties, taurumo bruožai. Vartojamos novatoriškos ir tradicinės meninės priemonės. Portretams būdinga realistinis vaizdo traktavimas (P. Stausko, M. Ostrausko portretai), emocingumas, ekspresija (A. Gudaičio, V. Ciplijausko, B. Mingilaitės‑Uogintienės, V. Karatajaus portretai), grotesko elementai (A. Jacovskio, R. Sližio kūriniai).
R. Sližys. Judita (aliejus, 1991; © LATGA, 2020)
A. Sutkus. Architekto Jono Pajaujo portretas (iš serijos Lietuvos emigrantai 1992; © LATGA, 2020)
Išraiškingų grupinių portretų nutapė S. Veiverytė. Monumentalių ir kamerinių, skulptūrinių portretų sukūrė K. Bogdanas, G. Jokūbonis, N. Petrulis, V. Vildžiūnas, E. Radauskaitė, V. Šerys, L. V. Strioga, D. O. Matulaitė. Daug subtilių grafinių portretų išraižė J. L. Paškauskaitė, L. Lagauskas, A. Načiulis, M. P. Vilutis, V. Jurkūnas (g. 1946). Žymių žmonių psichologinių portretų sukūrė fotografai A. Sutkus, A. Kunčius, R. Rakauskas, A. Baltėnas, A. Aleksandravičius, Algimantas ir Mindaugas Černiauskai, A. Macijauskas, R. Požerskis, A. Budvytis. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje portretų sukūrė tapytojai Š. Sauka, Ž. Augustinas, P. Juška, V. Marcinkevičius, skulptoriai S. Kuzma, G. Piekuras, R. Midvikis.
1902
M. Matušakaitė Portretas XVI–XVIII a. Lietuvoje Vilnius 1985; A. Riegl Das Holländische Gruppenporträt Wien 1931.