Portugãlijos architektūrà
Liaudies architektūra
Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pirmoje pusėje vietinės luzitanų gentys ant kalvų statėsi sienomis aptvertas gyvenvietes, gyveno iš smiltainio blokų statytuose apskrito plano būstuose (kūginį stogą rėmė patalpos centre pastatytas stulpas). Liaudies architektūrai būdinga moliniai pastatai, dengti plokščiais stogais, akmeniniai gyvenamieji namai dažniausiai dekoruojami sodriomis spalvomis (mėlyna, geltona).
Iki 7 amžiaus
Dianos šventykla Évoroje (3–2 a. pr. Kr.)
Išliko neolito laikotarpio megalitų (Alentejo regionas, ketvirtas–antras tūkstantmetis prieš Kristų), keltų piliakalnių su statiniais fragmentų Šiaurės Portugalijoje (apie 800–200 prieš Kristų). Gausu Romos laikotarpio (2 a. pr. Kr.–5 a. po Kr.) pastatų – forumų, teatrų, šventyklų (Dianos šventykla Évoroje, 3–2 a. pr. Kr., su kitais senamiesčio pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1985), termų, akvedukų, tiltų (per Tâmegos upę Chavese, Šiaurės regionas, 1–2 a.), insulių (Conímbrigos gyvenvietė prie Coimbros, apie 2 a.), vilų (Pisões, Torre de Palma, abi Alentejo regionas, Centum Cellas, Centro sr.) liekanų.
7–10 amžius
Iš ankstyvųjų vidurinių amžių išliko vestgotų statytų sakralinių pastatų (koplyčios – São Pedro Balsemão, Šiaurės regionas, 7 a.; São Frutuoso de Montélios prie Bragos, apie 7 a. vidurys) ir maurų (Šv. Petro šventykla prie Oliveira do Hospitalio, Centro regionas, manoma, 912; Mértolos mečetė, Alentejo sr., 12 a. antra pusė, dabar bažnyčia) šventyklų fragmentų.
11 amžius–16 amžiaus pradžia
Išsilaisvinimą iš maurų valdžios simbolizavo romanikos suklestėjimas. Daugiausia šio stiliaus pastatų išliko šalies šiaurinėje dalyje. Pastatyta trinavių bažnyčių su transeptu, keliomis (dažniausiai 3–5) koplyčiomis: katedros – Bragoje (1096–1108), Se Patriarcal Lisabonoje (12–14 a.), bažnyčios – Ganfeijuje (12 a. vidurys, vėliau perstatyta), Ratese – Šv. Petro (restauruota 1940), Paco de Sousoje ir Travancoje – Išganytojo (visos 12 a., visos Šiaurės regionas).
Batalhos vienuolynas (14–15 a.)
Vienas gražiausių Portugalijos romanikos pavyzdžių – Senoji katedra Coimbroje (1176, architektas Roberto). Nuo 1138 šalyje veikę cistersai pastatydino romanikos ir gotikos bruožų Šv. Jono vienuolyną Taroucoje (Viseau apygarda, 1140). 12 a. pabaigoje–13 a. pradžioje plito gotika, ji derinta su romanikos elementais. Suprojektuota gotikinių vienuolynų (Švč. Mergelės Marijos Alcobaçoje, pradėtas 12 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1989), bažnyčių (São João do Alporão – Santaréme, 13 a., Šv. Klaros – Coimbroje, pradėta apie 1316, architektas D. Dominguesas, Graça – Santaréme, 1380), katedrų (Évoroje, apie 1186–apie 1250).
Valdant karaliui Emanueliui I (valdė 1495–1521) susiklostė savita vėlyvosios gotikos atmaina – manuelina. Pastatyta sakralinių pastatų – Batalhos vienuolyno Įkūrėjų koplyčia (Centro regionas, apie 1386–1438, su kitais pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983), Nossa Senhora do Pópolo koplyčia Caldas da Rainhoje (apie 1485–1500, manoma, architektas M. Fernandesas), Jėzaus bažnyčia Setúbalyje (1498, architektas D. Boitacas), Jėzaus Kristaus vienuolynas Tomare (1514, architektas D. de Arruda, su kitais pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983), Šv. Jeronimo vienuolynas (16 a., architektai D. Boitacas, J. de Castilho, D. de Torralva) ir Belémo bokštas (abu Lisabonos apygarda, 1514–21, architektas F. de Arruda, su Šv. Jeronimo vienuolynu – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983), pilių (Évoros, 1531).
Jėzaus Kristaus vienuolyno Tomare Didysis kiemas (16 a., architektas D. de Torralva)
16 amžiaus vidurys–17 amžiaus vidurys
Valdant karaliams Jonui III Pamaldžiajam (valdė 1521–57) ir Sebastijonui (valdė 1557–78) plito Renesansas, remtasi italų architektūros tradicijomis, kurias Portugalijoje paskleidė po Europą keliavęs architektūros teoretikas F. de Holanda (apie 1517–85). Šiaurės Portugalijos architektūroje ryšku Nyderlandų architektūros įtaka, centrinėje ir pietinėje šalies dalyje – S. Serlio suformuota architektūros estetika (plėtojo architektai P. Nunesas Tinoco, J. Nunesas Tinoco). Ispanų ir italų architektūros tradicijos ir teorijos plėtotei įtakos turėjo Lisabonoje 1594 įkurta Architektūros mokykla (Aula dos Paços da Ribeira).
Šv. Vincento de Fora vienuolynas su bažnyčia (kairėje; 1582–1624, architektai F. Terzi, B. Álvaresas, J. de Herrera) ir Šv. Engrasijos bažnyčia (dešinėje; pradėta 1682, architektai J. Nunesas Tinoco, J. Antunesas, kupolas baigtas 1966) Lisabonoje
Suprojektuota bažnyčia Nossa Senhora da Conceição (1540, architektas J. de Castilho) ir vienuolynas (1562, abiejų architektas D. de Torralva) Tomare, katedros – Miranda do Douro (1548–76, architektai M. de Arruda, F. Velasquezas), Leiroje (1551–74), Portalegrėje (pradėta 1556, manoma, abiejų architektas A. Álvaresas), Goa (pradėta 1562, baigė architektai J. Simão, A. Argeiro). Savita manierizmo atmaina susiklostė šalies pietuose; čia pastatyta mažų akmeninių ir plytinių mediniais stogais dengtų bažnyčių.
16 a. viduryje fortifikacinių ir urbanistinių projektų įvykdė italų architektai T. Spanocchi, V. Casale, G. B. Cairato, tvirtovių ir fortų suprojektavo vietiniai architektai M. de Arruda (São Juliaõ da Barra tvirtovė prie Lisabonos, 1553–75), A. Rodriguesas. 16 a. antroje pusėje bažnyčių architektūroje įsitvirtino 2 pastatų modeliai – statytos vienanavės bebokštės (Šv. Roko, 1567–76, architektas A. Álvaresas) ir dezornamentado bruožų (Šv. Vincento de Fora, 1582–1624, architektai F. Terzi, B. Álvaresas, J. de Herrera, abi Lisabonoje) bažnyčios.
1580–1640 valdant Ispanijos karaliams daugiausia suprojektuota manieristinių pastatų, kuriems būdinga liaudies architektūros elementai, fasadams – lygus nedekoruotas sienos paviršius, griežtos linijos ir formos (vadinamasis grynasis stilius, estilo chão). Nuo 17 a. pradžios pastatyta jėzuitų kolegijų (Coimbroje, 1598–1640, Porto, pradėta 1614, abiejų architektas B. Álvaresas, su kitais senamiesčio pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1996), rekonstruota benediktinių namų Tibãese (1628–61), Santo Tirso (1679, abiejų architektas F. J. Turriano).
17 amžiaus antra pusė–18 amžius
1640 į valdžią grįžus portugalų karaliui Jonui IV įsitvirtino barokas. Turtingi miestiečiai statydinosi dažniausiai masyvių formų dviaukščius gyvenamuosius namus su koplyčiomis, balkonais, puošniais portalais (salose statyta iš vulkaninio akmens, puošta raižytais svastikų, šešiakampių rozečių motyvais).
Vieni ryškiausių baroko pavyzdžių – bažnyčios Misericórdia Ribeira Grandėje fasadas (Azorų salų sr., 17 a. vidurys), kupolinė graikiškojo kryžiaus plano Šv. Engrasijos bažnyčia Lisabonoje (pradėta 1682, architektai J. Nunesas Tinoco, J. Antunesas, kupolas baigtas 1966). 17 a. antroje pusėje pastatyta daugiausia centriškojo plano (Piedade bažnyčia Santaréme, 1664, architektas J. Mendesas), vietinės architektūros bruožų turinčių (fasade įkomponuota arka) pastatų.
Kiti barokiniai pastatai: Portimão bažnyčia Algarvėje (1660, manoma, architektas J. Nunesas Tinoco), naujasis Šv. Klaros vienuolynas Coimbroje (1692, architektas F. J. Turriano), Jėzaus Kristaus bažnyčia Barcelose (Šiaurės sr., 1704, architektas J. Antuanesas).
Po 1717 architektūroje įsivyravo stilistinė įvairovė – italų architektūros formos derintos su rokoko, vadinamojo grynojo stiliaus elementais; pastatyta rūmų – Mafroje (Lisabonos sr., 1717–35, architektas J. F. Ludovice; su bazilika, vienuolynu, sodu ir medžioklės parku – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2019), Santo Antanão do Tojale (Lisabonos sr., 1732, architektas A. Canevari), Lisabonoje – Palácio das Necessidades (1750, architektai E. dos Santosas, C. Vieira, M. da Costa Negreirosas, C. T. de Sousa); akvedukas Áquas Livres (1729–48, architektai M. da Maia, C. Vieira), Šv. Jono Krikštytojo koplyčia Šv. Roko bažnyčioje (1750, architektai L. Vanvitelli, N. Salvi, suprojektuota Romoje ir perkelta, abu Lisabonoje).
Juozapo I valdymo laikotarpiu (1750–77) rekonstruota miestų, jie užstatyti daugiausia vadinamojo grynojo stiliaus statiniais. Po 1755 žemės drebėjimo Lisabonoje suplanuotas stačiakampio plano Žemutinis miestas. Visuomeninių pastatų architektūroje plito vadinamasis Pombalio stilius (pavadinimas kilo iš ministro S. J. de Carvalho e Mello, pirmojo Pombalio markizo, vardo), suprojektuota kvartalas Baixa Lisabonoje (pradėtas 1756, architektai E. dos Santosas, C. Mardelis), kalėjimas Relacão Porte (1764), miestas Vila Real de Santo António (Algarvės sr., pradėtas 1774). Paladianizmo bruožų turi Šv. Antano ligoninė (1770, architektas J. Carras), Ribeiros aikštės pastatai (1776–82, visi Porto).
18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje pastatyta klasicistinių rūmų – Šv. Karolio teatro Lisabonoje (1792), Asilo de Inválidos Runoje (pradėti 1792, abiejų architektas J. da Costa e Silva), Portugalijos jūrų laivyno akademijos Lisabonoje (1794–1807, architektas C. L. Ferreira Amarante).
19 amžius
19 a. pirmoje pusėje daugelis miestų modernizuoti; pastatyta monumentalių formų (rūmai Palácio da Pena Sintroje, pradėti 1836, architektas W. L. von Eschwege; Sintros kultūrinis kraštovaizdis – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1995), neogotikos ir neomanuelinos bruožų (Krištolo rūmai, 1865, architektai D. Jonesas, D. J. Thomasas, F. W. Shieldsas), klasicistinių (naujoji rotušė Lisabonoje, 1866–80, architektas D. Parente da Silva) pastatų, nutiesta tiltų (Marijos Pijos geležinkelio tiltas, 1876, architektas G. A. Eiffelis, abu Porte).
rūmai Palácio da Pena Sintroje (pradėti 1836, architektas W. L. von Eschwege)
19 a. pabaigos–20 a. pirmos pusės neostilių architektūroje derinta maurų stiliaus (rūmai do Relógio Sintroje, 1850, architektas A. T. da Fonseca, bulių kautynių arena Lisabonoje, 1892, architektas A. J. Diasas da Silva), Artimųjų Rytų architektūros (rūmai Monserrate Sintroje, 1865, architektas J. T. Knowlesas), neomanuelinos (geležinkelio stoties rūmai Rossio Lisabonoje, 1887, architektas J. L. Monteiro, buvę rūmai Buçaco, Centro sr., 1887–1907, architektas L. Manini) elementai, naudoti geležiniai profiliai (elevatorius Santa Justa Lisabonoje, 1902, architektas R. Miesnieris du Ponsardas).
20 amžius
20 a. pradžioje išplėsta Lisabona, naujieji rajonai suprojektuoti pagal Paryžiaus pavyzdį (Laisvės, Naujasis prospektas, abu 1879–1910, architektas R. Garcia). Pastatyta neoromanikos (F. Martinso Sarmento pastatas Guimarãese, 1900, architektas M. da Silva, su kitais senamiesčio pastatais – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2001), neomaurų ir vadinamojo grynojo stiliaus (Casa do Cipreste Sintroje, 1912, architektas R. Lino), art nouveau bruožų (Šv. Onos sanatorija Paredese, Šiaurės sr., 1903, architektas R. Carvalheira, sinagoga, 1905, Camõeso licėjus, 1907, abiejų architektas V. Terra, abu Lisabonoje) pastatų. Iš gelžbetonio konstrukcijų suprojektuota kubistinių ir protofunkcionalistinių formų prekybinis pastatas Armazéns Nascimento Porte (1922, architektas M. da Silva), Kapitolijaus koncertų salė (1931, perstatyta 1933 ir 1935, architektas L. C. da Silva, dabar kino teatras), art deco bruožų Aukštasis technikos institutas, Nacionalinis statistikos institutas (abu 1935, abiejų architektas P. Monteiro, visi Lisabonoje).
Abstrakčių ir geometrinių formų šiuolaikinių medžiagų (stiklo, metalo konstrukcijų) pastatai statyti daugiausia Lisabonoje (kino teatras Eden 1931, viešbutis Vitória 1934, abiejų architektas C. Branco). Po 1940 pasaulinės parodos, kaip atsvara internacionaliniam stiliui, Lisabonoje pastatyta istoristinių formų gyvenamųjų namų kompleksas Praça do Areeiro (1938–48, architektas L. C. da Silva), vėliau tokių pastatų suprojektuota Azorų, Madeiros salose.
20 amžiaus pabaiga–21 amžiaus pradžia
Leixõeso kruizinis terminalas Matosinhose (2015, architektas Luísas Pedro Silva, inžinerinė bendrovė Newton Engineering Consultants)
koncertų salė Casa da Música Porte (2005, architektas R. Koolhaasas; © LATGA / Pictoright, 2020)
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje šiuolaikinių medžiagų ir formų pastatų didžiuosiuose miestuose suprojektavo daugiausia užsienio šalių architektai: Lisabonoje – Belémo kultūros centras (1993, architektas V. Gregotti), Šiuolaikinio meno muziejus (rekonstruotas 1994, architektas J.‑M. Wilmotte’as), Vasco da Gamos bokštas (architektas N. Leónidas) ir tiltas per Tejo, Rytų geležinkelio ir metropoliteno stotis (architektas S. Calatrava), okeanariumas (visi 1998, architektas P. Chermayeffas), uosto eismo kontrolės bokštas (2001, architektas G. S. Byrne’as), Porte – vaikų biblioteka (1996, architektė P. Santos), koncertų salė Casa da Música (2005, architektas R. Koolhaasas), bendrovės Vodafone būstinė (2009, architektūrinė bendrovė Barbosa e Guimarães Arquitectos).
Skulptūriškų siluetų pastatų sukūrė vietiniai architektai – Á. Siza (Portugalijos paviljonas Lisabonoje, 1998, Švč. Mergelės Marijos bažnyčia Marco de Canavesese, 1999, viešoji biblioteka Viana do Castelo, 2007, abu Šiaurės sr.), A. Mateusas (Lisabonos naujojo universiteto rektoratas, 2002, Šv. Mortos švyturio muziejus Cascaise, Lisabonos sr., 2007), E. Souto de Moura (Bragos stadionas, 2003, muziejus Casa das Historias Cascaise, Lisabonos sr., 2009).
Pasaulio paveldo vertybės
Gerojo Jėzaus bazilika Bragoje (1773–1827; priekyje – dvigubi laiptai)
Batalhos (nuo 1983), Jėzaus Kristaus Tomare (nuo 1983), Šv. Jeronimo (su Belémo bokštu, nuo 1983), Alcobaços (nuo 1989) vienuolynai, miesto Angra do Heroismo centrinė zona (nuo 1983), Évoros (nuo 1985), Porto (nuo 1996), Guimarãeso (nuo 2001) senamiesčiai, Sintros kultūrinis kraštovaizdis (nuo 1995), Coimbros universiteto ansamblis (nuo 1996), Pico salos kultūrinis kraštovaizdis (nuo 2004), įtvirtintas Elvaso miestas (nuo 2013), Karališkieji rūmai, bazilika, vienuolynas, sodas ir medžioklės parkas Mafroje (Lisabonos sr.), Gerojo Jėzaus bazilika Bragoje (abu nuo 2019).
1729
Portugalijos kultūra
Portugalijos konstitucinė santvarka
Portugalijos partijos ir profsąjungos
Portugalijos ginkluotosios pajėgos