Portugãlijos dail
Seniausių laikų dailė
Ankstyviausi meno paminklai siekia paleolitą. Išliko akmens ir žalvario amžiaus uolų piešinių – medžioklės ir karo scenų, žmonių ir gyvūnų atvaizdų. Žymiausias uolų raižinių ansamblis rastas Côa upės slėnyje (Guardos apygarda, dvidešimt antras–dešimtas tūkstantmetis prieš Kristų, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1998). Išliko neolito laikotarpio keramikos, žmonių ir žvėrių figūrėlių, megalitų: Almendreso 92 kromlechų ir menhyrų kompleksas (Évoros apygarda), Portugalijos šiaurinėje dalyje rastos gyvūnų statulos iš granito, vadinamosios verraco (visi 4–1 a. prieš Kristų). Dailėje pynėsi čia gyvenusių genčių ir tautų užkariautojų tradicijos, savitą pėdsaką paliko 1000 pr. Kr. įsiveržę keltai, kiek vėliau senovės graikai. Apie 8 a. pr. Kr. formavosi iberų dailė, perėmusi graikų ir finikiečių akmeninės ir bronzinės skulptūros, dekoruotos keramikos, ginklų, papuošalų bruožus. Buvo gausiai kuriama smulkioji akmens ir keraminė plastika: žmonių ir gyvūnų figūrėlės, grifonai, sfinksai, raitelių statulėlės. Nuo 3 a. pr. Kr. kapaviečių vidinės tinko sienos buvo ištapomos ornamentais ir figūrinėmis scenomis. Keramika buvo dekoruojama raižytu arba tapytu ornamentu, žmonių ir gyvūnų figūromis, kriauklelių įspaudais, buvo gaminami stiklo dirbiniai. Nuo 2 a. pr. Kr. dėl romėnų ekspansijos Portugalijos dailė įgavo senovės Romos meno bruožų. Vietos meistrai konkuravo su romėnais, kurie aprūpindavo rinką meno kūriniais.
Vidurinių amžių dailė
Ankstyvaisiais viduramžiais (5–8 a.) antikos palikimą asimiliavo Pirėnus okupavę vestgotai. Akmeninių šventyklų sienos buvo dekoruojamos vingriais reljefiniais motyvais, kolonomis su stilizuotų augalų, paukščių, grifonų kapiteliais (išliko tik fragmentai). Buvo kuriama žvėrinio stiliaus metalo dirbiniai. 8 a. antros pusės–11 a. dailėje reiškėsi arabų Kalifato ir vestgotų dailės bruožai. Romaninių šventovių portikai ir kolonos buvo dekoruojamos reljefine skulptūra (Šv. Išganytojo bažnyčios portikas Bravaêse, Viana do Castelo apygarda, Šv. Kristupo bažnyčia Rio Mau, Šv. Petro bažnyčia Ratese, abi Porto apygarda, visos 12 a.), vidaus sienos ištapomos (išliko fragmentų). Sukurta antkapinių skulptūrų (Egaz Monizo antkapis, 1144, Šv. Salvadoro vienuolyne Paço de Sousoje, Porto apygarda). Rankraštinių knygų iliuminacijomis garsėjo Šv. Kryžiaus vienuolynas Coimbroje, Švč. Mergelės Marijos vienuolynas Lorvão (Coimbros apygarda; čia sukurta Lorvão Apokalipsė rankraštinė knyga, 1189, dailininkas Egasas), cistersų Švč. Mergelės Marijos vienuolynas Alcobaçoje. Nuo 12 a. Portugalijoje maurai audė šilkinius ir vilnonius audinius. Gotikos laikotarpiu kurta sienų tapyba (Bragos katedros freskos, 14 a.), bažnytiniai paveikslai (dailininkas Álvaro Piresas de Évora, kūrė 15 a. pirmoje pusėje).
altoriaus reljefas Jėzaus gimimas (klintis, 14 a., Šv. Leonardo bažnyčia Atouguia da Balejoje, Leirijos apygarda)
Skulptūros centras buvo Coimbra. Reljefais puošti bažnyčių ir vienuolynų portalai, kolonų kapiteliai (Évoros Švč. Mergelės Marijos katedros portalas su 12 Apaštalų figūromis, 14 a., Batalhos Švč. Mergelės Marijos, arba Santa Maria da Vitória, vienuolyno portalas, pradėtas 1388). Būdingi antkapiai su akmens plokštėmis, dekoruotomis mirusiųjų veidų atvaizdais ir bibliniais siužetais (karaliaus Petro I ir jo žmonos Inêsos de Castro sarkofagai Alcobaços vienuolyno bažnyčioje, abu apie 1370). Skulptūrų sukūrė dvaro skulptoriai Meistras Pero (kūrė apie 1330) ir João Afonso (15 a. pirma pusė). Vėlyvosios gotikos architektūros ir dirbinių dekore plėtotas manuelinos stilius (jūros ir floros tematikos motyvai, susipynę su įmantriu ornamentu), stiprėjo natūralistinė dekoro traktuotė.
Renesanso ir manierizmo dailė
Ankstyvojo renesanso laikotarpiu ryšku Nyderlandų dailės įtaka; Nuno Gonçalvesas (1438–81) tikroviškai vaizdavo istorinių asmenų ir donatorių figūras (priskiriamas Šv. Vincento retabulas, apie 1472). 15–16 a. kūrėsi tapybos mokyklos Lisabonoje (Jorge Afonso, 1470–1540, Gregório Lopesas, 1490–1550, Garcia Fernandesas, kūrė 1518–40), Viseu (Vasco Fernandesas, kūrė 1475–1542), Évoroje (Frei Carlosas, kūrė 1517–35) ir Coimbroje. Dėl Portugalijos ekonominio stiprėjimo čia dirbo ir kitų šalių, daugiausia Flandrijos dailininkai, kurie plėtojo savitą portugalų‑flamandų stilių. Buvo kuriami bažnytiniai paveikslai (Šv. Sebastijono kankinimas, apie 1538, dailininkas G. Lopesas), didikų portretai (Karalius Sebastijonas 1571, dailininkas Cristóvão de Moraisas, kūrė 1551–73), puošiamos šventyklos ir rūmai.
16 a. antroje pusėje stiprėjo Italijos manierizmo įtaka (Gasparas Diasas, kūrė 1566–90, António Campelo, 1530–prieš 1580, Francisco Venegasas, m. apie 1594, kūriniai). Renesanso skulptoriai siekė individualizuotos portretuojamųjų charakteristikos (Belémo sargybos vartų portalo Emanuelio I ir karalienės Marijos portretai, abu 1517, prancūzų skulptorius Nicolau Chanterène’as, 1485–1555), taisyklingų proporcijų ir plastiškumo (prancūzų skulptorius Jeanas de Rouenas, dar žinomas kaip João de Ruão, apie 1500–80). 16 a. klestėjo rankraštinių knygų iliuminacijos, kurių raidą stimuliavo karaliaus Emanuelio I potvarkis sudaryti svarbiausių istorinių dokumentų sąvadą (Leitura nova, 62 tomai, 1504–52). 16 a. pradėtas gaminti vadinamasis sino‑Portuguese stiliaus fajansas, sekta kinų keramikos pavyzdžiais. Buvo kuriami kilimai, auksu ir sidabru atausti šilkiniai audiniai, nėriniai, siuvinėti pano, drabužiai bei apmušalai (vadinamieji colchas).
sąvado Leitura nova iliuminacija (1510–39)
Baroko dailė
16 a. pabaigoje–17 a. plito barokas. 17 a. pirmoje pusėje klestėjo tapyba, daugiausia plėtota Lisabonoje. Buvo kuriami religiniai ir buitiniai paveikslai, portretai, natiurmortai, jiems būdinga realizmo tendencijos, dramatiška nuotaika, šviesokaita. Tapytojų André Reinoso (kūrė 1610–41, 19 paveikslų ciklas Šv. Pranciškaus Ksavero gyvenimas, apie 1619, Šv. Roko bažnyčioje Lisabonoje), José de Avelaro Rebello (m. 1657, Kristus su gydytojais, 1635), Baltazaro Gomeso Figueiros (1597–1674, Švč. Mergelės Marijos altorius Švč. Mergelės Marijos de Graça bažnyčioje Coimbroje, 1644), pastarojo dukters Josefos de Ayãlos (1630–84, Kūdikėlis Kristus 1673), Domingoso da Cunhos (1598–1644), portretisto Domingo Vieiros (1600–78) kūryboje akivaizdi Ispanijos baroko įtaka. Buvo plėtojamos rankraščių iliuminacijos (Estevão Gonçalvesas Neto, m. 1627, Pontifikalas 1610–22). Frei Cipriano da Cruzo (1650–1716) ir Frei Pedro (17 a. antra pusė) dirbtuvės aprūpindavo bažnyčias ir vienuolynus skulptūriniu dekoru – medinėmis ir terakotinėmis polichromuotomis statulomis, siužetiniais reljefais iš šventųjų gyvenimo, mediniu raižytu ir auksuotu arba polichromuotu dekoru, vadinamuoju talha. Buvo populiarios ir Italijoje sukurtos skulptūros. Barokui būdinga įmantrių formų drožyba ir marketri puošti baldai, meistriški tekstilės, keramikos ir metalo dirbiniai.
18 amžiaus dailė
Raio rūmų Bragoje fasado, puošto azulechais, fragmentas (1755, architektas A. Soaresas)
18 a. vyravo Italijos dailės įtaka, buvo populiarios flamandų baroko, prancūzų rokoko ir neoklasicizmo tendencijos. Italų baroku sekė tapytojai Francisco de Matosas Vieira (dar vadinamas Vieira Lusitano, 1699–1783), Joaquinas Manuelis da Rocha (1727–86), Pedro Alexandrino de Carvalho (1729–1810), kūrę sienų tapybą ir religinius paveikslus privatiems, visuomeninių pastatų ir šventovių interjerams. Klasicizmo skulptūra, kurios plėtrą skatino gausūs užsakymai italų skulptoriams, buvo įvairios stilistikos. Sukurta monumentaliosios skulptūros (paminklas karaliui Juozapui I, 1775, ir Estrêlos bazilikos fasado statulos, 1777–83, abu Lisabonoje, abiejų skulptorius Joaquimas Machado de Castro, 1731–1822). 18 a. viduryje pagaminti pirmieji porceliano dirbiniai, 1769 Lisabonoje atidaryta stiklo manufaktūra, buvo gaminamos spalvotos fajanso plytelės azulechai, dėl deimantų ir aukso įplaukų iš Brazilijos kasyklų klestėjo auksakalystė.
19 amžiaus dailė
19 a. šalyje išaugo pasaulietinės dailės svarba. 1836 atidarytos dailės akademijos Lisabonoje ir Porte. Klasicizmo puoselėtojai Francisco Vieira Portuense (1765–1805) ir Domingosas António de Sequeira (1768–1837) tapė paveikslus, atspindinčius šalies istoriją. Svarbus nacionalinei dailei buvo romantizmo laikotarpis, atsigręžęs į Portugalijos kultūrą, istorinius įvykius ir žymius asmenis. Tapyboje pradėti propaguoti plenerinės tapybos, realizmo principai, populiarinti Paryžiuje studijavusių António Silvos Porto (1850–93) ir João Marqueso de Oliveiros (1853–1927), C. Bordalo‑Pinheiro (1857–1925) kūriniai. Skulptūroje realistinės ir modernistinės formos pokyčiai atsispindėjo A. Soareso dos Reiso, José Moreira Rato (1860–1937), Tomáso Costos (1861–1932), António Augusto da Costa Motos (1862–1930), António Teixeiros Lopeso (1866–1942), José Simõeso de Almeidos (1880–1950) plastikoje. Įsivyravo realistiniai (J. Marquesas de Oliveira, Carlosas Reisas, 1863–1940), modernistiniai (Henrique Pousão, 1859–84) peizažai, buitinio žanro paveikslai, nors buvo populiarus ir akademizmas (José Maria Veloso Salgado, 1864–1945). 1883 Lisabonoje įsteigtas dailininkų ir rašytojų sambūris Grupo do Leão (Liūtų grupė) rengė parodas, skatino nacionalinės dailės plėtrą. Iškilo paminklų Brazilijos imperatoriui ir Portugalijos karaliui Petrui I Porto (1866, skulptorius Célestinas‑Anatoleʼis Calmelsas, 1822–1906) ir Lisabonoje (1870, prancūzų architektas Gabrielis Davioud, 1824–81, ir skulptorius Eliasas Robert’as, 1821–74), čia pastatyta ir Triumfo arka (1873, skulptorius Vítoras Bastosas, 1830–94). Sukurta sienų tapybos (Artilerijos muziejaus Lisabonoje dekoras, 1899–1904, pagal L. V. de Camõeso epą Luzitanai (Os Lusíadas), dailininkas C. Bordalo Pinheiro).
19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pirmos pusės dailė
J. Malhoa. Fado (aliejus, 1910, Miesto muziejus Lisabonoje)
19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje tapyba pasižymėjo krypčių ir stilistikos įvairove. Plėtotas postimpresionizmas (José Malhoa, 1855–1933), realizmas (Aurélia de Sousa, 1866–1922, portretai), simbolizmas (António Teixeira Carneiro, 1872–1930), grafikoje buvo populiari socialinė kritika (Rafaelis Bordalo Pinheiro, 1846–1905). 1915 žurnalo Orpheu aplinkoje formavosi futurizmas, buvo populiarus kubizmas (Amadeo de Souza Cardoso, 1887–1918), sezanizmas (Eduardo Viana, 1881–1967), ekspresionizmas (grafikas Carlosas Botelho, 1899–1982; tapytojai Mário Eloy, 1900–51, Júlio dos Reis Pereira, 1902–83), abstrakčioji dailė (M. H. Vieira da Silva), siurrealizmas (pradininkas A. Pedro, Cándido Costa Pinto, 1911–77). 20 a. pirmos pusės skulptūroje vyravo neoklasicizmas, kurį skatino oficialūs valstybės užsakymai (Francisco Franco, 1885–1955, Leopoldo de Almeida, 1898–1975, Salvadoras Barata Feyo, 1899–1990, Ruy Roque Gameiro, 1906–35). 4 dešimtmetyje skulptūroje aktyvėjo avangardo tendencijos (abstrakti forma, groteskas, siurrealistiniai siužetai, primityvizmo tendencijos).
20 a. viduryje buvo populiari sienų tapyba, įkvėpta Meksikos monumentaliosios dailės (2 pano Gares Maritimas pastate Lisabonoje, 1948, dailininkas José Sobralis de Almada Negreirosas, 1893–1970).
20 amžiaus antros pusės dailė
Po II pasaulinio karo siurrealizmas Portugalijoje tapo viena įtakingiausių tapybos krypčių. Portugalai dalyvavo 1947 tarptautinėje siurrealistų parodoje Paryžiuje, tais pačiais metais Lisabonoje įsteigta Lisabonos siurrealistų grupuotė (Grupo Surrealista de Lisboa), šiek tiek vėliau Siurrealistai (Os Surrealistas). Šiuose sambūriuose dalyvavo Feliciana Maria de Azevedo (1894–1972), Fernando Lemosas (1926–2019) ir kiti. Tapyboje buvo populiarios abstrakčios formos (Nadiras Afonso, 1920–2013, Fernando Lanhasas, 1923–2012, Manuelis Trindade D’Assuncão, 1926–69, Arturas Bualis, 1926–99, Eurico Gonçalvesas, 1932–2022, António Sena, g. 1941), automatizmas (Mário Cesariny, 1923–2006), minimalizmas, spalvos lauko tapyba (António Palolo, 1946–2000, Fernando Calhau, 1948–2002), neoekspresionizmas (Graça Morais, g. 1948), naujasis figūratyvumas (Joaquinas Rodrigo, 1901–99, Costa Pinheiro, 1932–2015, P. Rego, René Bertholo, 1935–2005, Eduardo Batarda, g. 1943).
F. de Azevedo. Aidas (guašas, 1950)
Nuo 7 dešimtmečio skulptoriai išbandė poparto ir optinio meno raišką (Arturas Rosa, 1926–2020), minimalizmą (Zulmiro de Carvalho, g. 1940), žemės meną (Alberto Carneiro, 1937–2017, Clara Menéres, 1943–2018). 8 dešimtmetyje iškilo netradicinių paminklų – karaliui Sebastijonui Lagose (1973, skulptorius João Cutileiro, 1937–2021), generolui H. Delgado Cela Velhoje, Leirijos apygarda (1977, skulptorius José Aurélio, g. 1938).
20 amžiaus pabaigos–21 amžiaus dailė
P. Cabrita Reis. Stebėjimo postas / Dangaus atlasas V (medis, stiklas, apsauginiai šalmai, lietpalčiai, 1994)
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje dailės kūriniuose derinama tapyba, trimatės formos, objektai, instaliacijos, medijos. Inovatyvių darbų sukūrė Rui Sanchesas (g. 1954), Pedro Cabrita Reisas (g. 1956), José Pedro Croftas (g. 1957) ir kiti. Plėtojamos įvairios taikomosios dailės rūšys, daugiausia ilgaamžėmis tradicijomis pasižymintys metalo, tekstilės, odos ir stiklo dirbiniai, t. p. liaudies dailieji amatai (fajansas, siuvinėjimas, nėriniai, metalo dirbiniai, medžio drožyba).
L: A. Byne, M. Stapley Spanish Interiors and Furniture 3 vol. New York 1921–28; G. K. Soria Art and Architecture in Spain and Portugal 1500–1800 Baltimore 1959; R. C. Smith The Art of Portugal 1500–1800 London 1968; R. dos Santos, I. Quilhó Oito séculos de arte portuguesa: História e espirito Lisbon 1970; J. A. França A arte em Portugal no século XX Lisbon 1974.
2972
Portugalijos kultūra
Portugalijos konstitucinė santvarka
Portugalijos partijos ir profsąjungos
Portugalijos ginkluotosios pajėgos