postkeinszmas (post… + keinsizmas), keinsistinės ekonomikos teorijos kryptis, kuri pabrėžia dinaminį ekonomikos pobūdį, ateities neapibrėžtumą ir pinigų paklausos bei pasiūlos įtaką gamybai. Susiformavo Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose 20 a. 7–8 dešimtmečiais. Žymiausi atstovai: N. Kaldoras, J. V. Robinson (Didžioji Britanija), P. Davidsonas, H. Ph. Minsky, J. Tobinas (Jungtinės Amerikos Valstijos), M. Kaleckis (Lenkija), P. Sraffa (Italija). Postkeinsizmas atsirado kaip alternatyva neoklasikinei sintezei, kartu kritikavo neokeinsizmą už J. M. Keyneso idėjų iškraipymus. Postkeinsizmo šalininkai teigė, kad svarbiausias veiksnys skatinant visuminę paklausą ir sudarant prielaidas ekonominiam augimui yra realiojo darbo užmokesčio didinimas, pasisakė už plačias socialines reformas, prieš monopolijų plėtrą, dėl to postkeinsizmas dar vadinamas kairiuoju keinsizmu. Dinamiškoje nuolat kintančioje ekonomikoje visada egzistuoja ateities neapibrėžtumas (žmonės ir bendrovės negali tiksliai numatyti ekonominių tendencijų ateityje) ir su juo susijusi rizika. Šiam neapibrėžtumui sumažinti ekonomikos subjektai sukuria pinigų ekonomiką, kurioje svarbiausiais aktyvais tampa pinigai, vertybiniai popieriai, būsimieji sandoriai. Pinigai nėra neutralūs, jų paklausos ir pasiūlos pokyčiai veikia realiojo ekonomikos sektoriaus rodiklius (gamybos mastą, užimtumą ir kitus) ir trumpuoju, ir ilguoju laikotarpiu. Didėjant negrynųjų pinigų kiekiui apyvartoje pinigų pasiūlą vis labiau lemia ne centrinio banko vykdoma pinigų emisija, bet bendrovių ir komercinių bankų veikla. Kai bendrovės didina investicijas, komerciniai bankai ima teikti daugiau paskolų, kurios virsta negrynaisiais pinigais (indėliais iki pareikalavimo bankuose ir kitose finansų įstaigose). H. Ph. Minsky iškėlė hipotezę, kad investicijų ir jų finansavimo skolintomis lėšomis pokyčiai lemia pinigų paklausos nepastovumą ir visos ekonomikos ciklinius svyravimus, pvz., dėl pernelyg rizikingų investicijų ir skolinimosi rizikingomis sąlygomis per ekonominį pakilimą bendrovės vėliau nesugeba grąžinti paskolų kredito įstaigoms, jų bankrotai pablogina verslo partnerių, bankų, kitų finansinių įstaigų padėtį ir sukelia visos ekonominės sistemos krizę. Ekonominiai svyravimai t. p. yra susiję su gyventojų ir bendrovių investicine elgsena – pagrindinio kapitalo elementų arba pinigų ir jų pakaitalų pasirinkimu: didėjant pagrindinio kapitalo paklausai ir mažėjant pinigų paklausai prasideda ekonomikos pakilimas, o mažėjant pagrindinio kapitalo ir didėjant pinigų paklausai – nuosmukis.
Postkeinsizmo makroekonominė teorija ypač akcentuoja kainodaros analizės svarbą. Ekonomikoje vyrauja netobulosios konkurencijos rinkos, kur didelės įmonės (pardavėjai arba pirkėjai, turintys rinkos galią) gali daryti įtaką prekių ir paslaugų kainoms, o profsąjungos – darbo užmokesčiui, dėl to kainos tampa nelanksčios ir pasikeitus rinkos sąlygoms kinta tik po tam tikro laikotarpio arba visai nekinta, ypač kai jos yra iš anksto numatytos ilgalaikėmis sutartimis. Sumažėjus prekių ir paslaugų paklausai įmonės dažniausiai mažina ne kainas, bet gamybos mastą, ekonomika nukrypsta nuo pusiausvyros lygio, nepanaudoja visų turimų gamybinių pajėgumų ir negali garantuoti visiško užimtumo. Reguliuodama netobulosios konkurencijos ekonomiką valstybė turi derinti fiskalinę, pinigų (teikiant pirmenybę ne pinigų kiekio, bet palūkanų normų reguliavimui) ir pajamų politiką. Postkeinsizmo atstovai t. p. rekomenduoja siekti savanoriško trišalio (darbdavių, profsąjungų ir valstybės) susitarimo dėl darbuotojų realiųjų pajamų didėjimo tempų, atitinkančių jų darbo našumo didėjimo tempus – tai leistų vienu metu išspręsti nedarbo ir infliacijos problemas.
Postkeinsizmas niekada netapo vieninga ekonominės minties mokykla, bet turėjo didelę reikšmę pritaikant J. M. Keyneso idėjas šiuolaikinei dinamiškai Vakarų valstybių ekonomikai reguliuoti.
2638
kairysis keinsizmas