postpozityvzmas (post… + pozityvizmas), filosofijos kryptis. Susiklostė 20 amžiaus 6 dešimtmetyje, svarbiausi atstovai: K. R. Popperis, P. K. Feyerabendas, T. S. Kuhnas, I. Lakatosas, L. Laudanas. Postpozityvizmui didelę įtaką padarė K. R. Popperio idėjos, ypač teiginys, kad visos žinios yra teoriškai sąlygotos, teorijos yra veikiau išradingi spėjimai nei indukciniai faktų apibendrinimai. Postpozityvizmo atstovai kritikuoja loginio pozityvizmo (neopozityvizmo) prielaidą, kad žinojimo pagrindas yra teoriškai neutralūs, stabilūs, faktus aprašantys teiginiai. Filosofijos tikslu laiko mokslo žinių raidos istorinę analizę. Šią idėją suformulavo T. S. Kuhnas, teigęs, kad filosofijos tyrimo objektas yra mokslo istorija – įvaizdžiai, įsitikinimai, metodai, pasaulio suvokimo būdai ir mokslinio tyrimo praktika, vyravę tam tikru istorijos laikotarpiu, net ir tie, kurie šiuolaikinio mokslo yra atmesti. Mokslo istoriją T. S. Kuhnas interpretavo kaip paradigmų kaitą: konceptualią sistemą, pasaulėvaizdį, visuotinai priimtą vertybinę nuostatą, įprastą problemų formulavimą ir jų sprendimo standartinius metodus (paradigmą) ilgainiui keičia kitas pasaulio suvokimo būdas. Postpozityvizmas atmeta ankstesniojo pozityvizmo idėją, kad egzistuoja vienintelis teisingas pasaulio suvokimo būdas, ir pažinimo raidą traktuoja kaip suskaidytą į santykinai savarankiškus, tarpusavyje nepalyginamus fragmentus (T. S. Kuhno paradigmas ir kita). I. Lakatosas teigė, kad yra pagrindo lyginti tiek atskirus mokslo raidos etapus (mokslinio tyrimo programas), tiek mokslo raidą tiriančias metodologijas. Lyginimo pagrindą įžvelgė besiplečiančioje mokslo raidos racionalioje rekonstrukcijoje. Pritardamas teorijų nepalyginamumo tezei P. K. Feyerabendas teigė, kad visos normatyvinės taisyklės trukdo žinių pažangai teikdamos pirmenybę senesnei teorijai arba vieninteliam mąstymo būdui ir atmesdamos kitas. Pasak jo, mokslas yra tik viena mąstymo formų, ir nebūtinai pati geriausia. Mokslo plėtros prielaidų P. K. Feyerabendas ieškojo ne mokslo turinio loginėje analizėje ar mokslo istorinėje raidoje, bet socialiniuose santykiuose. Žinių plėtrai taikė J. S. Millio prielaidą, kad pilietinė laisvė, kaip galimybė siekti savojo gėrio pasirinktu būdu, kai tai netrukdo kitų individų panašiems siekiams, yra individo ir visuomenės pažangos pagrindas. L. Laudanas nagrinėjo, kaip pasiekiamas sutarimas moksle. Kritikavo neopozityvizmo prielaidą, kad visi ginčai dėl faktinės dalykų padėties moksle gali būti nešališkai išspręsti panaudojus įrodinėjimo taisykles ir kad egzistuoja algoritmas, kuris leidžia kiekvienam nešališkam stebėtojui nustatyti laipsnį, įvertinantį, kiek duomenų visuma patvirtina ar paneigia tų duomenų aiškinimą. L. Laudanas formulavo mokslinio racionalumo tinklinį modelį pažintinių tikslų gyvybingumui įvertinti. Šis modelis teigia teorijų, metodų, pažintinių tikslų kintamumą – nėra vienintelio teisingo tyrimo tikslo. Tai lemia mokslo pažangos proceso problemiškumą, nes pažanga galima tik tam tikrų pažintinių tikslų atžvilgiu. Pasak L. Laudano, mokslo pažangą reikia vertinti atsižvelgiant į mūsų susidarytus įvaizdžius apie mokslo tikslus.
Nuo 20 amžiaus 8 dešimtmečio postpozityvizmo mokslo filosofijos idėjos taikomos sociologijos mokslų filosofijoje (J. Alexanderis, A. Giddensas, J. Habermasas). Joje (kitaip nei neopozityvizme) neapsiribojama tyrimo procedūros formalių klausimų svarstymu, nagrinėjami ir turiningi ontologiniai sociologijos teorijų klausimai, sociologija laikoma daugiaparadigminiu mokslu.
K. R. Popper Rinktinė Vilnius 2001; T. S. Kuhn Mokslo revoliucijų struktūra Vilnius 2003; A. F. Chalmers Kas yra mokslas? Vilnius 2005; P. K. Feyerabend Against Method: Outline of an Anarchistic Theory of Knowledge London 1975; A. Giddens Central Problems in Social Theory London 1979.
1151