pótekstė, žodžiais neišreikšta, garsiai neišsakyta, neužrašyta, iki galo neatskleista, bet nujaučiama teksto mintis. Potekstėje yra intriguojamai paslėpta prasmė, ji verčia mąstyti, spėlioti ir įspėti. Vaizduotę žadinanti potekstės nežodinė prasmių erdvė yra labiau suprantama skaitytojui, žinančiam literatūrinį, kultūrinį, istorinį ar politinį kontekstą, gebančiam skaityti tarp eilučių, stipriai išgyventi tai, kas nepasakyta, nutylėta. Poteksčių gausa būdinga lyriniams eilėraščiams, novelėms, esė, alegoriniams kūriniams, parabolėms. Pvz., J. Aistis eilėraštyje Erratum pats paaiškina potekstę: Vėjai, vyšnių žiedą sukdami verpetais, – / Išspausdinta knygoj, o turėtų būti: – / Lenkia vėtra medį, lenkia žmogų metai... Dažniausiai daug iki galo neatskleistų minčių yra satyriniuose kūriniuose, kurių daugiareikšmei potekstei suvokti ir iššifruoti reikia gerai suprasti sąmojį, šmaikštumą, humorą, pažinti aktualius visuomeninio gyvenimo reiškinius. Šiuolaikinėje spaudoje gausu poteksčių J. Erlicko miniatiūrose, V. V. Landsbergio kūriniuose.
923