potráuminio strèso sutrikmas (angl. Post-Traumatic Stress Disorder, PTSD), būklė, kuri gali išsivystyti asmeniui susidūrus su ypač daug streso keliančiomis trauminėmis patirtimis.
Potrauminio streso sutrikimas pirmą kartą buvo paminėtas 1980 Amerikos psichiatrų asociacijos sudarytame Psichikos sutrikimų diagnostinio ir statistinio vadovo trečiajame leidime. Į Tarptautinę ligų klasifikaciją potrauminio streso sutrikimas įtrauktas 1992.
Trauminės patirtys
2018 išleistoje Tarptautinėje ligų klasifikacijoje nurodoma, kad potrauminio streso sutrikimas vystosi kaip galima reakcija į potencialiai traumuojančius įvykius, o šie įvykiai suprantami kaip išskirtinai grėsmingi, gąsdinantys ar siaubą keliantys patyrimai. Tokių trauminių patirčių pavyzdžiai: stichinė nelaimė, autoavarija, užpuolimas, fizinis smurtas, seksualinė prievarta, dalyvavimas karo veiksmuose ir kita. Potrauminio streso sutrikimas gali išsivystyti, kai asmuo tokias patirtis išgyvena pats arba kai yra kitų staigaus, netikėto ar smurtinio sužeidimo arba mirties liudininkas arba sužino apie staigią, netikėtą ar smurtinę artimojo mirtį.
Daugelis žmonių patiria potencialiai traumuojančių patirčių. Lietuvoje atlikto tyrimo 70–75 % dalyvių nurodė gyvenime patyrę potencialiai traumuojančių įvykių. 2015 paskelbtas Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad jo dalyviai per gyvenimą yra patyrę po vidutiniškai beveik keturias skirtingo tipo potencialiai traumuojančias patirtis. Daugumai asmenų tokios patirtys nesukelia ilgalaikio poveikio sveikatai, tačiau daliai žmonių trauminiai įvykiai gali sukelti potrauminio streso sutrikimo reakcijas.
Sutrikimo simptomai
1992 Tarptautinėje ligų klasifikacijoje potrauminio streso sutrikimas buvo įtrauktas į Neurozinių, stresinių ir somatoforminių sutrikimų skyrių. Remiantis šia klasifikacijos versija, potrauminio streso sutrikimas pasireiškia įkyriu ir pasikartojančiu trauminio įvykio išgyvenimu prisiminimuose arba košmaruose, emociniu sustingimu ir jausmų blankumu, atsiskyrimu nuo kitų žmonių, nejautrumu aplinkos poveikiui, anhedonija (negalėjimu jausti malonių emocijų užsiimant anksčiau maloniomis veiklomis) bei traumines patirtis primenančių situacijų ar veiksmų vengimu. Paprastai dar būdinga padidėjęs dirglumas, sustiprėjęs baimingumas ir nemiga. Sutrikimas pasireiškia po trauminio įvykio praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiams.
2018 išleistoje Tarptautinėje ligų klasifikacijoje potrauminio streso sutrikimas yra priskirtas Specifiškai su stresu susijusių sutrikimų skyriui. Pagal šią klasifikaciją, potrauminio streso sutrikimui yra būdingi trijų tipų simptomai: pasikartojantis trauminio įvykio (ar įvykių) išgyvenimas dabartyje, su trauminėmis patirtimis susijusių užuominų vengimas ir nuolatinis padidėjusios grėsmės jausmas. Pasikartojančios trauminės patirties išgyvenimo dabartyje simptomai reiškia, kad žmogus patiria itin stiprų stresą sukeliančius ryškius įkyrius prisiminimus, prisiminimų blyksnius arba sapnuoja su trauminėmis patirtimis susijusius košmarus. Šie sunkumai dažniausiai sukelia itin stiprią baimę ar siaubą ir yra lydimi stiprių fizinių pojūčių. Vengimo simptomai apima stiprų su trauminėmis patirtimis susijusių minčių, jausmų ar prisiminimų vengimą, t. p. gali būti vengiama vietų, situacijų, žmonių ar veiklų, kurios primintų traumines patirtis. Nuolatinis padidėjusios grėsmės jausmas pasižymi itin stipriu padidėjusiu budrumu arba stipriomis išgąsčio reakcijomis į įvairius netikėtus stimulus, pvz., garsus. Potrauminio streso sutrikimas nustatomas, kai visi šie simptomai trunka bent keletą savaičių ir reikšmingai sutrikdo žmogaus veiklą bent vienoje svarbioje gyvenimo srityje – darbinėje, socialinėje ar kitoje.
Kompleksinis potrauminio streso sutrikimas
Į 2018 paskelbtą Tarptautinę ligų klasifikaciją t. p. įtraukta ir nauja kompleksinio potrauminio streso sutrikimo diagnozė. Kompleksiniam potrauminio streso sutrikimui būdinga visi potrauminio streso simptomai ir papildomi sutrikusios asmenybės organizacijos simptomai: emocijų reguliacijos sunkumai, savęs vertinimo ir santykių problemos. Emocijų reguliacijos sunkumai gali pasireikšti pastoviomis ir stipriomis emocinėmis reakcijomis į nedidelius stresorius arba, priešingai, emocine nejautra, negebėjimu jausti malonių emocijų. Savęs vertinimo sunkumai pasireiškia pastovia nuomone apie save kaip nevertingą, sužlugdytą ar nugalėtą žmogų bei gėdos ir kaltės jausmais, susijusiais su trauminėmis patirtimis. Santykiuose su kitais žmonėmis pastebimi nuolatiniai sunkumai palaikant ryšį. Žmogus neretai gali vengti santykių, stengtis nuo kitų atsiriboti ar apskritai nejausti susidomėjimo santykiais su kitais žmonėmis.
Kompleksinis potrauminio streso sutrikimas dažniau nei potrauminio streso sutrikimas yra siejamas su užsitęsusiomis ar pasikartojančiomis trauminėmis patirtimis, nuo kurių pabėgti yra itin sunku arba net neįmanoma (pvz., genocidas, užsitęsęs fizinis smurtas šeimoje, dažna seksualinė ar fizinė prievarta vaikystėje ir kita), tačiau kompleksinis potrauminis stresas gali pasireikšti ir po vienkartinio trumpalaikio trauminio įvykio. Tyrimai rodo, kad kompleksinis potrauminio streso sutrikimas gali būti labiau sietinas su tarpasmeninio tipo trauminiais įvykiais, t. y. patirtimis, kai kančia yra sukeliama kitų žmonių. Be to, kompleksinis potrauminio streso sutrikimas susijęs ir su nepalankiomis vaikystės patirtimis, pvz., fizine ar seksualine prievarta. Gali būti diagnozuojama arba potrauminio streso sutrikimas, arba kompleksinis potrauminio streso sutrikimas, tačiau ne abu iš karto.
Simptomų dinamika
Dažniausiai potrauminio streso sutrikimo simptomai pasireiškia per tris mėnesius po trauminės patirties. Vis dėlto psichologiniai sunkumai gali išryškėti bet kada, net ir po trauminių įvykių praėjus keleriems metams. Tyrimai rodo, kad susidūrus su potencialiai traumuojančiomis patirtimis žmonėms dažniausiai būdingos keturios streso reakcijų vystymosi trajektorijos. Dažniausiai pasireiškianti yra atsparumo trajektorija, kai patyrus potencialiai traumuojantį įvykį žmogaus psichikos sveikata reikšmingai nepablogėja. Atsistatymo trajektorija pasireiškia stipriomis stresinėmis reakcijomis iš karto po trauminės patirties, tačiau po kiek laiko vėl sugrįžtama į įprastą būseną. Užsitęsusių simptomų trajektorija pasižymi stipriu psichikos sveikatos suprastėjimu po trauminės patirties, o einant laikui simptomai nesilpnėja ir savijauta negerėja. Ketvirtoji trajektorija, kai stiprūs simptomai pasireiškia ne iš karto po trauminės patirties, yra vadinama uždelstos pradžios trajektorija. Potrauminių reakcijų formavimosi rizika susijusi tiek su potencialiai traumuojančio įvykio ypatumais (pvz., trauminės patirties pasikartojimu), tiek su genetiniais, raidos, socialiniais, kultūriniais ir kitais rizikos bei apsauginiais veiksniais.
Sutrikimo paplitimas ir pagalba
Potrauminio streso sutrikimas gali pasireikšti įvairiame amžiuje – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Tyrimai rodo, kad 2018 Tarptautinėje ligų klasifikacijoje apibrėžto potrauminio streso sutrikimo rizikos paplitimas įvairiose šalyse svyruoja nuo 1,5 % iki 9,0 %, kompleksinio potrauminio streso – nuo 0,5 % iki 7,7 %. Lietuvoje atliktame ir 2021 paskelbtame tyrime potrauminio streso sutrikimo rizikos paplitimas buvo 5,8 %, kompleksinio potrauminio streso – 1,8 %. Potrauminio streso sutrikimas neretai pasireiškia kartu su kitais psichikos sveikatos sunkumais, tokiais kaip depresija, nerimas, priklausomybės. Stipriau išreikšti kompleksinio potrauminio streso simptomai gali būti labiau susiję su prastesne psichologine gerove nei potrauminio streso atveju.
Efektyviausia pagalba potrauminio streso sutrikimo simptomus patiriantiems žmonėms yra į darbą su trauminėmis patirtimis orientuoti psichoterapijos metodai. Daugiausia mokslinių efektyvumo įrodymų iki šiol yra sulaukusios į traumą orientuotos kognityvinė elgesio terapija ir nujautrinimo akių judesiais bei perdirbimo terapija. Medikamentinis gydymas t. p. gali padėti sumažinti potrauminio streso sutrikimo simptomus.
3258
L: D. Gailienė Gyvenimas po lūžio. Kultūrinių traumų psichologiniai padariniai Vilnius 2015; D. Forbes, J. I. Bisson, C. M. Monson, L. Berliner Effective Treatments for PTSD: Practice Guidelines from the International Society for Traumatic Stress Studies (3rd ed) New York 2020.