povandeninis aparatas Mir
povandennis aparãtas, nedidelis sandarus povandeninis įrenginys. Naudojamas vandens gelmėms tirti, gelbėjimo, remonto, povandeninių įrenginių priežiūros ir kitokiems darbams po vandeniu atlikti, t. p. karinėms reikmėms. Povandeninio aparato panirimo gylis iki 6000 m; kai kurie povandeniniai aparatai panyra ir giliau. Panirę gali būti 8–12 h, kai kurie – kelias savaites. Būna kelių metrų ilgio, su įgula arba be jos, nesavaeigis ir autonominis savaeigis (pvz., batiskafas). Nesavaeigis povandeninis aparatas (pririšamasis) nuleidžiamas lynu (batisfera, hidrostatas), velkamas laivu (batiplanas). Valdomas žmogaus (jei povandeninis aparatas su įgula), nuotoliniu būdu iš laivo arba automatiškai pagal iš anksto sudarytą programą (povandeninis aparatas – robotas).
Savaeigių povandeninių aparatų plaukimo po vandeniu didžiausias greitis 6–12 km/h. Pirmąjį povandeninį aparatą (batiskafą) 1948 pastatė šveicarai Auguste’as Piccardas su sūnumi J. Piccardu. Batiskafai Mir 1 ir Mir 2 su 3 žmonių įgula (Rusija; 1987) Atlanto vandenyne pasinėrė į 6170 m gylį, po ledu 4261 m (Mir 1) ir 4302 m (Mir 2) gylyje pasiekė Šiaurės ašigalį (2007), 2008–09 dalyvavo Baikalo ežero tyrimo ekspedicijoje. 20 a. 7–8 dešimtmetyje imta kurti autonominius povandeninius aparatus be įgulos (robotus), daugiausia su ličio elementais. 2009 toks povandeninis aparatas Nereus (Jungtinės Amerikos Valstijos) pasinėrė į 10 902 m gylį. Lietuvoje 20 a. 7–8 dešimtmetyje Klaipėdoje pastatyti 2 batiplanai (Atlanta 1 ir Atlanta 2) žvejybos reikmėms.