Pradžiõs knygà, pirmoji Penkiaknygės knyga. Dažniausiai dalijama į dvi dalis: pirmoje aprašyta ankstyvoji žmonijos istorija (1–11), antroje – tikėjimo protėvių (Abraomo, Izaoko, Jokūbo) ir jų šeimų istorija (Pr 12–50). Pasakojami įvykiai – nuo pasaulio sukūrimo iki Juozapo mirties – apima 2307 metų laikotarpį. Detaliausi yra pasaulio ir žmogaus sukūrimo bei tvano aprašymai. Pradžios knygos autorystė tradiciškai priskiriama Mozei. Stilių įvairovė, dažniausiai skirtingi ar net priešingi pasakojimai apie tuos pačius įvykius (žmogaus sukūrimą, tvaną), dažni anachronizmai (chaldėjai į Mesopotamiją įsiveržė gerokai vėliau nei patriarchų laikotarpis, filistinai Kanaaną užkariavo ne anksčiau kaip 12 a. prieš Kristų), dviejų Dievo vardų ir jų junginių vartojimas – Viešpats (JHWH), Dievas (Elohim), Viešpats Dievas – verčia manyti, kad Pradžios knyga yra kompiliacinė, parašyta remiantis keliais skirtingų laikotarpių šaltiniais.
Pradžios knyga gerokai skiriasi nuo kitų Penkiaknygės knygų; Dievas čia kartais kalba apie save daugiskaitos pirmuoju asmeniu (1, 26; 3, 22), čia aprašyti visuom. santykiai nėra paminėti kitose ST knygose ar net jose yra draudžiami: žmona-sesuo – Abraomas vedė seserį Sarą (20, 12); įstatyminėse Biblijos knygų dalyse draudžiama vesti seserį: Neatidengsi nuogumo savo sesers (Kn 18, 9); įprasta imti sugulovę nevaisingumo atveju: Sara kreipėsi į Abromą: „Todėl sueik su mano tarnaite. Gal nors per ją turėsiu sūnų“ (16, 2); pirmagimystės teisės perdavimas (Ezavo ir Jokūbo gimimas; 25, 23), o Įst 21, 15–17 tai draudžiama. Jokūbas vienu metu buvo vedęs dvi seseris (29, 23), tam prieštaraujama Kun 18, 18: Neimsi savo žmonos sesers antrine žmona, neatidengsi jos nuogumo, kol jos sesuo tebėra gyva; Betelyje Jokūbas pastatė akmeninį kulto paminklą (28, 18), o ST kitose knygose tai griežtai draudžiama (Kun 26, 1). Pradžios knygoje neminimos kovos su stabmeldyste; nėra įtampos tarp protėvių ir jų kaimynų religinių pažiūrų.
Pradžios knyga yra viena seniausių Biblijos knygų. Tą rodo ir nuolatiniai protėvių ryšiai su Mesapotamija. Protėviai yra kilę iš chaldėjų Ūro (11, 28; 15, 7), vėliau persikėlė į Haraną (11, 31); čia Abraomas išsiuntė savo tarną ieškoti Izaokui žmonos: Neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, bet nuvyksi į mano paties kraštą, pas mano giminę, ir parūpinsi žmoną mano sūnui Izaokui (24, 4); čia nuo Ezavo pykčio pabėgęs Jokūbas praleido nemažą savo gyvenimo dalį (28, 2;10). Iš čia kilo visos dvylika Izraelio genčių, išskyrus Benjamino. Pradžios knygos senumą patvirtina ir pasakojimų apie pasaulio sukūrimą, tvaną ir Babelio bokštą paralelės su Mesopotamijos mitais. Kitaip nei kaimyninių šalių mitai, Pradžios knyga pasakojimu apie pasaulio sukūrimą nesiekė įsteigti nei visuomeninių, nei politinių, nei religinio kulto institucijų. Kitokia ir Dievo samprata – vienatinis Dievas veikia ne pasaulyje, bet už jo ribų. Pasakojimu apie pasaulio sukūrimą atskleidžiama, kad pasaulį Dievas sutvėrė laisva valia. Kitame pasakojime apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą pabrėžiama išskirtinė žmogaus padėtis; pasaulio kūrimas baigiasi žmogaus atsiradimu, jis vienintelis yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (1, 26; 27); tik jam vienam patikėta saugoti kūriniją ir naudotis jos ištekliais. Žmogaus sukūrimo pasakojimu pabrėžiama žmonijos vienybė, bet vėliau minimas tautų, kilusių iš trijų Nojaus sūnų, sąrašas (10). Pradžios knygai būdinga blogio kaip nesavarankiško prado samprata. Dievo kūrimo darbai yra minimi kaip geri: Ir Dievas matė, kad tai gera (1, 10; 12), tai prieštarauja pagoniškiems mitams, pasak kurių, pasaulyje egzistuoja pirmykštis blogis. Pasakojimas apie Edeno sodą pabrėžia, kad blogis yra dorovinis, o ne savarankiškas pradas, kilęs dėl laisvos žmogaus valios. Už pažeistą Dievo įsteigtą pasaulio tvarką atsako tik žmogus – Kainas buvo nubaustas už brolžudystę (4, 3–16), tvanu sunaikinta sugedusi žmonija (6, 9–8, 22), nubausti ištvirkę Sodomos ir Gomoros gyventojai (18–19). Pradžios knygai būdingą universalumą pamažu keičia išrinktinumo samprata. Dievas išrinko Nojų, vėliau iš trijų jo sūnų ypatingas palaiminimas teko Semui, iš kurio kilo ir Abraomas. Iš dviejų jo sūnų buvo išrinktas Izaokas. Dievo laiminimas baigiamas Jokūbu, vėliau prasidėjo tautos laikotarpis. Pradžios knygos svarbiausias bruožas – Dievo ir žmogaus Sandora, kuria Dievas įsipareigojo sergėti žmogaus gerovę bei protėviams skirti ir nuolat atnaujinti savo pažadus: Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas (12, 2); tai Dievo pažadas dalyvauti žmonijos istorijoje. Detaliai išvardytos žmonijos kartos, itin svarbus skaičių pasikartojimas: Adomą nuo Nojaus kaip ir Nojų nuo Abraomo skyrė 10 kart, tėvo namuose Abraomas gyveno 75 metus, antra tiek – gimus sūnui Izaokui; Kanaane Jokūbas su Juozapu gyveno 17 metų; tiek pat su juo praleido ir Egipte (32, 7; 47, 9). Kiekvieno reikšmingo Pradžios knygos veikėjo gimimas pradeda naują epochą.
2182