prãnašas (gr. prophētēs < prophanō – pranašauju, paskelbiu, pranešu), Dievo žodžio skelbėjas ir aiškintojas. Senovės Graikijoje pranašu buvo laikomas žmogus, spėjantis ateitį, perteikiantis, aiškinantis dievų valią (orakulas). Pranašės Kasandros įvaizdžiu parodoma, kas nutinka, kai neklausoma pranašo įspėjimų (pvz., kilo Trojos karas). Poetai buvo laikomi mūzų pranašais.
Senajame Testamente pranašas (hebrajų kalba navi, daugiskaita neviim – pranašai, atitinka senosios graikų kalbos žodžio prophētēs reikšmę; labiausiai paplitę sinonimai yra roje – regintis, hoze – žynys, vartojami pabrėžiant pranašo antgamtį žinojimą, jo regėjimus, Dievo apreiškimą, įkvėpimą) yra Dievo įkvėptas žmogus, skelbiantis jo valią ir žodžius žmonėms. Mozė norėjo atsisakyti kalbėti su faraonu, teisindamasis neiškalbumu, bet Dievas jam atsakė: Žiūrėk, padariau tave tarsi Dievu faraonui, o tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas (Iš 7, 1). Aaronas tapo Mozės žodžių skleidėju ir aiškintoju. Pranašavimai buvo paplitę visame senovės Artimųjų Rytų regione. Pabrėžiama, kad Dievas uždraudė įvairaus pobūdžio vadinamąsias pagoniškas pranašystes, magiją, kreiptis pagalbos į žynius, burtininkus ir kita (Įst 18, 9–22). Pirmieji pranašai buvo Abraomas ir Mozė (Pr 20, 7; Iš 32, 30–31). Vėlesni pranašai, mokantys izraelitus ir perduodantys jiems Dievo žodį, yra Jozuė, teisėjai, pranašės Debora (Ts 4, 4), Noadija (Neh 6, 14), Hulda (2 Kar, 14), Mirjama (Iš 15, 20). Samuelio ir Karalių knygose minimi ir pavieniai pranašai, ir pranašų grupė. Skiriasi ir jų pranašystės. Pirmuoju tikruoju pranašu laikomas Samuelis (1 Sam 9). Svarbūs pranašai yra Natanas (2 Sam 12), Gadas (1 Sam 22, 5), su Baalo kultu kovoję pranašai Elijas ir Eliziejus (abu buvo gyvi paimti į dangų). 8 a. prieš Kristų prasidėjo vėlesniųjų, dar vadinamų rašančiaisiais, pranašų laikotarpis. Jiems priskiriama didieji pranašai ir mažieji pranašai. Iš pastarųjų pirmasis buvo Amosas, jo pranašystės pradėtos sieti su visa tauta. Rašančiųjų pranašų pranašystės turi bendrų bruožų: primenama tautos nuodėmės, grasinama Dievo bausme, raginama grįžti pas Dievą. Žadama ir tautos atkūrimas, bet, mokslininkų nuomone, tai gali būti vėlesni įterpiniai. 6 a. prieš Kristų išsipildžius pranašautoms nelaimėms, skelbta ir išgelbėjimą žadančių pranašysčių. Antrasis Izaijas (Izaijo knyga) ir Ezechielis pranašavo sugrįžimą iš Babilonijos tremties ir Jeruzalės atstatymą. Pasibaigus šiai tremčiai pranašų vaidmuo smuko, jų pranašystės nebesietos su valdovų ar visos tautos sprendimais. Helenistiniu laikotarpiu pranašui įvardyti pradėta vartoti sąvokos Dievo žmogus, Dievo tarnas, pranašystė įgijo apokaliptinį pobūdį. Rabinistiniame judaizme atsirado amžiaus be pranašų nuostata, pasak kurios, pranašystės baigėsi Ezros gyvenamuoju laikotarpiu.
Naujajame Testamente pranašai dažnai minimi ir aukštinami. Dėl patirtų kančių siejami su krikščionių kankiniais (Apr 6, 9–11) ir iškeliami kaip krikščioniškos kankinystės ir tikėjimo pavyzdžiai (Mt 5, 11–12). Naujajame Testamente cituojamos ištraukos iš Ozėjo, Amoso, Habakuko, Michėjo ir Zacharijo pranašysčių. Jėzus Kristus yra vadinamas antruoju Moze, išpildžiusiu ST pranašystę (Apd 3, 22), Jonas Krikštytojas – antruoju Eliju (Mt 11, 14; Mk 9, 11–13). Naujajame Testamente gausu nuorodų, kad Jėzus Kristus supratęs savo misiją kaip pranašo. Jis vadinamas paskutiniu eschatologiniu pranašu (Mk 12, 1–12) ir tęsia ST pranašų tradiciją. Jėzaus Kristaus krikštas, Šventosios Dvasios nusileidimas (Mk 1, 9–10) gali būti suvokiami kaip pranašo pašaukimas. Kaip ir ST pranašų, Jėzaus Kristaus kalbose gausu perspėjimų (Lk 6, 24–26; Mt 11, 21) ir išganymo pažadų (Mk 10, 29–30). Jėzus Kristus regėjo paslėptus dalykus (Mk 2, 5), mokėjo nuspėti ateitį (Mk 11, 2; 14, 13), išgydyti netyrųjų dvasių apsėstus žmones (Mk 1, 23–28). Su pranašais lyginami apaštalai (Apd 9, 3–19; Mk 1, 16–20).
Naujajame Testamente minima ir paprastų žmonių, kuriems priskiriama pranašų savybių arba jie vadinami pranašais (keturios netekėjusios Pilypo dukterys; Apd 21, 9–10). Apreiškimo knyga yra pranašiško pobūdžio, jos autorius apaštalas Jonas laikomas pranašu (Apr 22, 9). Naujajame Testamente gausu įspėjimų dėl netikrų pranašų (Mt 7, 15. 22–23; Lk 6, 26).
Islamo pranašui Mahometui iš pradžių buvo priskiriamas kahino (arab. k. pranašautojo; ikiislaminiu laikotarpiu taip vadinti žmonės, transo metu bendraujantys su dievybe ar jos pasiuntiniais) vaidmuo. Korane aiškinama, kad Mahometas nėra kahinas, bet Alacho siųstasis pranašas. Sunitų teigimu, Mahometas yra Alacho paskelbtas paskutiniuoju pranašu, negali turėti savo vietininkų žemėje (yra tik islamo mokymo saugotojai ir bendruomenės vadovai). Šiitų tikėjimas Alacho paslėptuoju imamu turi eschatologinės pranašystės bruožų (imamitai, izmailitai). Pranašystės reiškinys davė pradžią babizmui, bahaizmui, achmadijai. 19–20 a. veikė daug save vadinančių pranašais žmonių (ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose), įsteigusių įvairių naujųjų religinių judėjimų.
2182