Prancškus Juõzapas I (Franz Joseph I) 1830 08 18Schönbrunno pilis (prie Vienos) 1916 11 21Schönbrunno pilis (prie Vienos), Austrijos imperatorius (1848–1916), Vengrijos karalius (1867–1916). Erchercogo Pranciškaus Karolio ir Bavarijos karaliaus Maksimiliano I dukters Sofijos vyriausiasis sūnus.
Sostą paveldėjo bevaikiam dėdei imperatoriui Ferdinandui I per 1848 revoliuciją atsisakius sosto ir Maksimilianui I atsisakius paveldėjimo teisių. Pranciškus Juozapas I valdė pats (vadinamasis neoabsoliutizmo laikotarpis), padedamas žymių patarėjų (iki 1852 F. zu Schwarzenbergo, vėliau – Leopoldo von Thuno und Hohensteino, A. von Bacho). Padedant Rusijai 1849–50 Austrijoje buvo atkurta tvarka, ji vėl tapo vyraujančia Vokietijos konfederacijos nare. Dėl laikysenos per 1853–56 Krymo karą (Pranciškus Juozapas I neparėmė Rusijos) santykiai su Rusija pablogėjo.
Pranciškus Juozapas I
1859 Austrija pralaimėjo karą su Prancūzija ir Pjemontu‑Sardinija, 1866 – karą su Prūsija (Austrijos–Prūsijos karas), prarado daugumą valdų Italijoje ir vyravimą Vokietijos konfederacijoje. Pranciškus Juozapas I buvo priverstas tenkinti vengrų autonomijos reikalavimus, Austrijos imperija 1867 pertvarkyta į Austrijos ir Vengrijos dualistinę monarchiją (Austrija‑Vengrija). Slavų tautų teisės liko mažesnės, tai silpnino valstybę iš vidaus ir dar pablogino santykius su Rusija.
Nesėkmes politikoje lydėjo ir nesėkmės šeimoje: 1889 nusižudė vienintelis sūnus ir sosto paveldėtojas Rudolfas, žmoną imperatorienę Elžbietą 1898 nužudė italų anarchistas. 1914 serbų nacionalistas nušovė naująjį sosto įpėdinį Pranciškaus Juozapo I sūnėną erchercogą Pranciškų Ferdinandą. Pranciškus Juozapas I neįvertino galimų padarinių ir paskelbė ultimatumą Serbijai, kuris tapo tiesiogine Pirmojo pasaulinio karo priežastimi.