Prancūzjos 1848 revoliùcija, viena 1848–49 Europoje kilusių revoliucijų. Tautų pavasario dalis.
Priežastys
Prancūzijos 1848 revoliucijos svarbiausios priežastys buvo 1846 ūkio nuosmukis, dėl kurio pradėjo trūkti maisto, padidėjo kainos. Bankrutavo daug verslo bendrovių, išaugo nedarbas. Šiuos reiškinius papildė elito dorovinis nuosmukis (kai kurie valdančiojo režimo pareigūnai buvo įsivėlę į garsius skandalus), nuo jo atsiribojo daug intelektualų. Rašytojai V. Hugo, G. Sand savo kūriniuose šlovino paprastą žmogų, istorikai J. Michelet, A. M. L. de Lamartine’as siekė romantiškai vaizduoti 18 a. Prancūzijos revoliuciją. Visuomenės neišvengiamą pertvarkymą propagavo šiuo laikotarpiu Prancūzijoje suklestėjęs utopinis socializmas (L. A. Blanqui, L. Blanc’as, P.‑J. Proudhonas, É. Cabet).
Vykstant pramonės perversmui keitėsi visuomenės struktūra, bet karalius Liudvikas Pilypas ir jo ministrai atmetė reikalavimus derintis prie pokyčių ir pertvarkyti valstybės politines institucijas, plėsti rinkimų teisę.
Eiga
Reformų šalininkai, norėdami apeiti valdžios draudimą burtis į susivienijimus ir kviesti susirinkimus, pradėjo rengti viešuosius banketus, kuriuose aštriai kritikuota vyriausybė, buvo aptarinėjami reformų projektai. Tokie banketai tapo populiarūs didžiuosiuose miestuose (1847 07–1848 02 jų surengta 50). Baimindamasis smurto proveržio 1848 02 21 Paryžiuje ministras pirmininkas F. Guizot uždraudė eilinį banketą. Kitą dieną į gatves išėję darbininkai ir studentai susirėmė su policija.
Lamartinas atsisako raudonos vėliavos priešais Rotušę (aliejus, 19 a., dailininkas Henri Félixas Emmanuelis Philippoteaux, Mažieji rūmai Paryžiuje)
Nacionalinės gvardijos dalis parėmė protestuojančiuosius. Išsigandęs Liudvikas Pilypas sutiko paleisti daugelio nemėgstamą F. Guizot vyriausybę, bet buvo per vėlu.
Kariuomenės dalinys, saugantis F. Guizot rezidenciją, susirėmė su demonstrantais, žuvo apie 40 žmonių. Įniršusi minia 1848 02 24 apsupo karaliaus rezidenciją – Tuileries rūmus. Vengdamas pilietinio karo Liudvikas Pilypas atsisakė sosto (vėliau emigravo į Didžiąją Britaniją) vaikaičio naudai, bet minios tai netenkino. Sukilėliai privertė Atstovų rūmų deputatus paskelbti Prancūziją respublika.
Vyresni nei 21 m. vyrai gavo rinkimų teisę. Kovai su nedarbu įkurtos Nacionalinės dirbtuvės. Naujoji tvarka nebuvo stabili. Dirbtinai sukurtoms darbo vietoms apmokėti buvo įvesti nauji mokesčiai, kuriuos dauguma gyventojų (pirmiausia valstiečiai) atsisakė mokėti. Vyriausybė neturėjo lėšų garantuoti paskelbtai teisei į darbą. Paryžiaus radikalai reikalavo plėtoti socialinę respubliką ir eksportuoti demokratiją į kitas šalis (Lenkiją, Italiją, Vengriją, Vokietiją). Daugelis gyventojų norėjo atkurti pašlijusią viešąją tvarką, todėl per 1848 04 vykusius rinkimus dauguma parėmė nuosaikius ir konservatyvius kandidatus. Naujoji valdžia atsisakė rizikingų eksperimentų ir siekė mažinti valstybės išlaidas.
1848 06 21 Nacionalinės dirbtuvės buvo uždarytos. Tai sukėlė socialinį sprogimą, 1848 06 23–28 įvyko Paryžiaus birželio sukilimas, kurį numalšinus uždaryta daug radikalių laikraščių, klubų ir draugijų. Po šešių mėnesių diskusijų parengta nauja, Europoje demokratiškiausia, šalies konstitucija (įstatymų leidžiamoji valdžia ir vykdomosios valdžios galva – prezidentas – renkami visuotiniu balsavimu).
Daugumą revoliucionierių sudarančios liberalios smulkiosios buržua idealų didžioji šalies gyventojų dalis iki galo neparėmė, stabilumą šalyje vertino labiau nei sparčius revoliucinius pertvarkymus. 1848 12 vykusius prezidento rinkimus laimėjo tvarkos šalyje simbolio aureolę išsaugojusios Bonapartų dinastijos atstovas Liudvikas Napoleonas. Jis palyginti greitai įtvirtino vienasmenį valdymą, o 1852 pasiskelbė imperatoriumi (Napoleonu III).
Reikšmė
1848 įvykiai Prancūzijoje paskatino kilti revoliuciją daugelyje Europos šalių, bet Prancūzijos revoliucija buvo vienintelė, kurios šalininkai, nors ir trumpam, laimėjo.