Prancūzijos Gviana

Prancūzjos Gvianà (Guyane Française), Prancūzijos valda (užjūrio departamentas) Pietų Amerikos šiaurės rytuose, prie Atlanto vandenyno. Vakaruose ribojasi su Surinamu, pietuose ir rytuose – su Brazilija.

Kosminių skrydžių centras

Plotas 83 534 km². 269 400 gyventojų (2016). 66 % gyventojų yra juodaodžiai ir mulatai, 12% – europiečiai (daugiausia prancūzai), 12 % – indai, kinai, indėnai. Apie 80 % gyventojų išpažįsta krikščionybę. Oficiali kalba – prancūzų. Prancūzijos Prezidento skirtas prefektas vadovauja vietinei įstatymų ledžiamajai valdžiai – 19 narių Generalinei Tarybai ir 34 narių Regioninei Tarybai. Prancūzijos parlamente Prancūzijos Gvianai atstovauja 2 deputatai ir 1 senatorius.

Prancūzijos Gviana suskirstyta į 2 regionus (Saint‑Laurent‑du‑Maroni ir Cayenne’o); kantonai jungia 22 komunas.

Centras – Cayenne’as (60 600 gyventojų, 2016; aglomeracijoje 118 700 gyventojų). Kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2016): Matoury (32,5), Saint‑Laurent‑du‑Maroni (43,8), Kourou (26,6). Gyventojų vidutinis tankis 3,25 žm./km² (gyventojai susitelkę Atlanto pakrantėje, kita teritorijos dalis beveik negyvenama).

Gamta

Krantai mažai vingiuoti; kranto linijos ilgis 378 kilometrai. Prancūzijos Gvianos pakrantėje yra apie 20 km pločio pelkėta akumuliacinė žemuma (apima apie 6 % teritorijos). Kitą teritorijos dalį užima Gvianos plokščiakalnio šiaurės rytinė dalis (aukščiausias kalnas Bellevue de I’Inini, 851 metras). Klimatas subekvatorinis. Vidutinė temperatūra 25–28 °C. Per metus iškrinta 2500–4000 mm kritulių. Upės slenkstėtos, dauguma teka iš Gvianos plokščiakalnio; didžiausios: Maroni, Oyapockas, Mana, Sinamary (visos priklauso Atlanto vandenyno baseinui). Dirvožemiai geležaliuminžemiai, durpžemiai, salpžemiai. Apie 90 % teritorijos užima drėgnieji atogrąžų miškai. Auga raudonmedžiai ir kiti vertingų rūšių medžiai, pakrantėje – mangrovės, šiaurėje ir vidurinėje dalyje yra savanų.

valtis Maroni upėje

Ūkis

Kasama boksitai, tantalas, auksas. Kertamas miškas, apdirbama mediena. Maisto (cukraus, krevečių konservų, romo, žuvų apdorojimo) pramonė. Netoli Kourou (prie Atlanto vandenyno, į šiaurės vakarus nuo Cayenne’o) yra Prancūzijos ir Europos kosminių skrydžių centras (sukuria 25 % Prancūzijos Gvianos BVP vertės). Petit‑Saute’o hidroelektrinė (galia 116 MW, pastatyta 1994). Žemės ūkyje dirba apie 12 % gyventojų. Dirbamoji žemė užima tik 0,3 % teritorijos. Auginama cukranendrės, bananai, citrusiniai augalai, maniokai, ryžiai. Žvejyba. Turizmas. Pakrante eina plentas nuo Saint Georges de l’Oyapocko iki Saint‑Laurent‑du‑Maroni. Cayenne’o jūrų uostas, tarptautinis oro uostas. Išvežama jūrų produktai (apie 75 % eksporto vertės), auksas, mediena, romas, ryžiai, įvežama grūdai, mėsa, degalai, kiti chemijos pramonės produktai, mašinos ir įrenginiai. Prekiaujama daugiausia su Prancūzija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Italija, Vokietija. Prancūzijos Gvianos piniginis vienetas – euras.

-Gviana

Istorija

1498 atrado K. Kolumbas. 1604 Prancūzijos Gvianos teritorijoje apsigyveno pirmieji kolonistai prancūzai; kraštas tapo Prancūzijos kolonija. 1643 įkurtas Cayenne’as, Prancūzijos Gvianos administracinis centras.

17 a. antroje pusėje–19 a. pradžioje dėl Prancūzijos Gvianos su Prancūzija kovojo Didžioji Britanija, Olandija; 1817 Prancūzijos Gviana galutinai atiteko Prancūzijai. 17 a. pabaigoje įkurtos pirmosios plantacijos (daugiausia cukranendrių), kuriose naudotas iš Afrikos įvežtų juodaodžių vergų darbas. 1848, galutinai panaikinus vergovę ir trūkstant darbo jėgos, kolonijinė valdžia pradėjo skatinti imigraciją į Prancūzijos Gvianą iš kitų Lotynų Amerikos kraštų (ypač Prancūzijos Antilų salų), verbavo darbininkus Indijoje ir Kinijoje. 1855 radus aukso į Prancūzijos Gvianą plūstelėjo imigrantų ir iš Vakarų Europos. 1848–1945 buvo Prancūzijos kalinių (daugiausia politinių) trėmimo vieta; tuo laikotarpiu į Prancūzijos Gvianą iš viso buvo atitremta apie 70 000 žmonių.

Nuo 1946 Prancūzijos užjūrio departamentas. 20 a. 7 dešimtmetyje dėl Prancūzijos Gvianos artumo prie pusiaujo pastatytas Prancūzijos kosmodromas, kurio aptarnavimas tapo svarbiu vietos gyventojų pajamų šaltiniu. Veikia kai kurių Prancūzijos politinių partijų skyriai. Nepriklausomybės šalininkai didesnės įtakos neturi.