Prancūzjos literatūrà. Kuriama prancūzų, provansalų (provansalų literatūra), bretonų kalbomis.
Tautosaka
Prancūzų tautosaka (dainos, pasakos, sakmės) ir literatūra buvo veikiamos keltų (galų, bretonų) tautosakos. Seniausi raštijos paminklai siekia 9 a. (Pirmoji Strasbūro priesaika / Serment de Strasbourg 842; 29 eilučių religinio pedagoginio turinio Šv. Eulalijos kantilena / Séquence ou Cantilène de sainte Eulalie 881). 10–11 a. buvo populiari keliaujančių poetų žonglierių kūryba, kilusi iš liaudies dainų. 11–13 a. kurtas herojinis epas – poemos apie žygdarbius, vadinamos šanson de žest (chansons de geste), iš jų reikšmingiausia Rolando giesmė (Chanson de Roland). 12–13 a. plito hagiografija, vadinamoji mokslingoji literatūra lotynų kalba (P. Abelardas).
Kurtuazinė literatūra
12–13 a. dvaro aplinkoje klestėjo kurtuazinė kultūra, ryškiausiai atsiskleidusi kurtuazinėje literatūroje. Kurtuazinėje lyrikoje buvo apdainuojama ideali meilė, iškeliamas širdies damos kultas. Prancūzų truverų (Cononas de Béthune’as, 1150–1219 ar 1220, Navaros karalius Tibo (Teobaldas) IV, 1201–53) poeziją veikė Provanso trubadūrų lyrika. 12 a. viduryje pirmieji eiliuoti riteriniai romanai (Aleksandro romanas / Roman d’Alexandre, Enėjo romanas / Roman d’Enée, Trojos romanas / Roman de Troie) perdirbti iš antikinių kūrinių. Bretoniškojo ciklo riterinių romanų autorius Chrétienas de Troyes naudojo keltų legendų apie karaliaus Artūro apvaliojo stalo riterius siužetus (Ivenas, arba Liūto riteris / Yvain ou le Chevalier au lion, Lanselotas, arba Vežimo riteris / Lancelot ou le Chevalier de la charette, Persevalis, arba Pasakojimas apie Gralį / Perceval ou le Conte du Graal), jis laikomas prancūzų romano pradininku. Pagal keltų legendos apie Tristaną ir Izoldą siužetą poetų Thomas de Bretagneʼio, Béroulio ir kitų sukurtuose eiliuotuose romanuose (liko tik fragmentai) vyrauja kurtuazinei literatūrai būdinga uždraustos meilės tema, jausmo ir pareigos konfliktas. 12 a. pabaigoje Marija Prancūzė, naudodama bretonų legendų siužetus, kūrė lė – fantastinio turinio eiliuotus pasakojimus apie kurtuazinę meilę. Riteriniams romanams būdingi ir kryžiaus žygių patirties padiktuoti rytietiški motyvai. Paskutiniu kurtuazinę meilę apdainuojančiu veikalu laikoma Rožės romano (Roman de la Rose) pirmoji dalis (13 a. pradžia). Greta kurtuazinės literatūros įsigalėjo miestelėnų literatūra. Vienas populiariausių žanrų buvo fablio. Fablio stiliui ir idėjiniam turiniui artimas eiliuotas Lapės romanas (Roman de Renart), Rožės romano antroji dalis (13 a. pabaiga), juose ryški kurtuazinės meilės ir socialinė kritika. Antifeodalinės tendencijos vyravo goljardų lyrikoje, 13 a. Paryžiaus poeto Rutebeufo poezijoje. Pirmieji dramos kūriniai buvo vadinamieji žaidimai les jeux (Pikardijos truvero Adomo Haliečio, vadinamo Adomu Kupriumi – Adam le Bossu, Vaidinimas apie Robeną ir Marioną / Jeu de Robin et Marion). 12 a. liturginė drama atskirta nuo religinių apeigų, susiformavo mirakliai (J. Bodelis, 13 a., Rutebeufas, Adomas Halietis), misterijos, moralitė, 13 a. – komiškieji farso (Farsas apie advokatą Pateleną / Farce de Maître Pathelin), soti žanrai. 12 a. pradėtos rašyti istorinės kronikos. G. de Villehardouinas kronikoje Konstantinopolio užkariavimo istorija (Histoire de la conquête de Constantinople, parašyta 1207–13), J. de Joinville’is Šventojo karaliaus Liudviko dvasingų kalbų ir šlovingų darbų knygoje (Livre des saintes paroles et des bons faiz nostre roy saint Looys, parašyta 1305–09) aprašė šv. Liudviko kryžiaus žygį į Egiptą, 14 a. J. Froissart’o Kronikose (Chroniques), Eustache’o Deschamps’o (1346–1406) poezijoje vaizduojami Šimtamečio karo įvykiai. 14–15 a. kurtuazinės poezijos tradicijas tęsė poetai Guillaume’as de Machaut, Christine de Pisan, Charles’is d’Orleans. Poetas F. Villonas atskleidė visuomenės atstumtojo poeto tragišką pasaulėjautą.
Renesanso literatūra
15 a. pabaigoje literatūroje vyravo renesansinio humanizmo idėjos, pasirodė antikinės ir italų literatūros kūrinių vertimų. Prancūzų humanistai prisidėjo prie reformacijos atsiradimo. Teologas J. Lefèvre’as d’Étaples’is (1450–1537) tyrinėjo Bibliją taikydamas griežtus filologinius metodus, siedamas ją su aktualiomis filosofinėmis ir socialinėmis problemomis, paruošė dirvą kalvinizmui. Žymiausias Renesanso prozininkas F. Rabelais panaudojo prancūzų tautosakos personažus, humorą ir karnavalinių švenčių tradiciją to meto papročių kritikai.
16 a. pradžioje poetas C. Marot davė pradžią prancūzų sonetui, sukūrė poetinių epigramų, laiškų, baladžių, elegijų, rondo. Margaritos Navarietės novelių rinkinys Heptameronas (Heptaméron 1558–59) atspindėjo Renesanso epochos dvaro papročius. 16 a. viduryje susibūrusi poetų grupė Plejada reformavo prancūzų literatūrinę kalbą, poeziją ir dramą. E. Jodelle’is sukūrė naują tragedijos ir komedijos formą, iš kurios išsirutuliojo prancūzų klasicistinė tragedija ir komedija. Plejados poezijos tradicijas tęsė poetai J. Vauquelinas de la Fresnaye (1536–1606), Guillaume’as de Salluste’as du Bartasas (1544–90), Philippe’as Desportes’as (1546–1606), T. Agrippa d’Aubigné (1562–1630), vaizdavę religinių karų žiaurumus. Filosofas M. de Montaigne’is davė pradžią esė, autobiografijos žanrams.
Klasicizmo ir baroko literatūra
17 a. pirmai pusei būdinga krypčių įvairovė. Įsigali dvi pagrindinės literatūros srovės: klasicizmas ir baroko literatūra, viena kitai prieštaraujančios ir viena kitą papildančios, nes abi veikė to laikotarpio žymiausius rašytojus. F. de Malherbe’as reikalavo minties ir formos aiškumo, paruošė dirvą klasicizmo estetikai. Prozininkai H. d’Urfé, M. de Scudéry, poetas V. Voiture’as (1597–1648) atstovavo preciozinei literatūrai, kuriai būdinga klasicistinio racionalumo atsisakymas, įmantrus barokinis stilius, atspindėjęs saloninės aristokratijos kultūrą. Realistines tradicijas plėtojo rašytojai libertinai, rėmęsi P. Gassendi filosofija: T. de Viau, S. Cyrano de Bergeracas. Buitinio realizmo atstovai Ch. Sorelis, P. Scarronas, A. Furetière’as realistiškai vaizdavo to meto papročius, paprastų žmonių kasdienį gyvenimą. Klasicizmo principai atsispindi tragedijoje, kurios ryškiausi atstovai P. Corneille’is ir J.‑B. Racine’as; pirmasis sukūrė herojinės, antrasis – psichologinės tragedijos pavyzdžių. Molière’o komedijose klasicistinis racionalizmas derinamas su farsu, bufonada, mugės teatro elementais, baletu. Prozininkai F. de La Rochefoucauld, J. de La Bruyère’as kritikavo žmogiškąsias ydas ir to meto visuomenės papročius, klasicistinės prozos atstovas B. Pascalis Laiškuose provinciolui (Lettres provinciales 1656–57) teigė jansenistinės moralės principus, M. M. de La Fayette parašė pirmą prancūzų psichologinį romaną, J. de La Fontaine’as plėtojo pasakėčios, M. de Sévigné (1626–96) – epistolinį žanrą, J. B. de Bossuet sukūrė bažnytinės retorikos veikalų, Ch. Perrault – pasakų, kardinolas P. de Retzas (1614–1679), L. de Rouvroy (1675–1755) – memuarų. Klasicizmo estetikos principus susistemino poetas ir literatūros kritikas N. Boileau. 17 a. pabaigos aristokratinis manieringumas reiškėsi rokoko literatūroje, jai būdinga hedonizmas, skepticizmas. F. Fénelono, B. de Fontenelle’io kūrybai būdinga klasicizmo kritika.
Šviečiamojo amžiaus literatūra, humanizmas
18 a. pirmoje pusėje diskusijos socialiniais ir politiniais klausimais prisidėjo prie šviečiamosios literatūros plėtojimo, buvo iškeltos apšviestos monarchijos, prigimtinių žmogaus teisių ir laisvės idėjos. Įsigalėjo prozos žanrai, leidę dėstyti kritines filosofines, dorovines ir mokslines mintis. Ch. L. de Montesquieu humanizmo ir švietimo programą pateikė laiškų forma, Voltaire’as filosofinėse apysakose, laiškuose, istoriniuose veikaluose ir tragedijose diskutavo doroviniais gėrio ir blogio, laisvės, deizmo, tolerancijos klausimais, smerkė fanatizmą. A. R. Lesage’as plėtojo ispanų pikareskinio romano tradicijas, A. F. Prévost d’Exiles derino nuotykių ir psichologinio romano elementus.
18 a. antroje pusėje apie D. Diderot susibūrę enciklopedistai išreiškė trečiojo luomo radikalizmą, suformulavo realistinio demokratinio meno estetiką (D. Diderot romanai, apysakos, dramos). Filosofas ir rašytojas J.-J. Rousseau iškėlė šūkį atgal į gamtą, jo proza liudija posūkį į sentimentalizmą ir preromantizmą. J.-J. Rousseau idėjas plėtojo prozininkai N. Réstifas de la Bretonne’as, J. H. Bernardinas de Saint-Pierre’as, P. Ch. de Laclos. Klestėjo ir komedijos žanras (Ch. Dufresny, 1648–1724, J. F. Regnard’as, P. C. de Marivaux). Žymiausias šios epochos dramaturgas P.‑A. de Beaumarchais sukūrė sumanaus ir energingo trečiojo luomo atstovo paveikslą. É. D. de Forges Parny poezijai būdingi preromantiniai motyvai. Lyrikas A. Chénier ir dramaturgas M.‑J. Chénier rėmėsi klasicizmo tradicijomis. Revoliucijos metu plito revoliucinės dainos (C. J. Rouget de Lisle’is), publicistikos (J.‑P. Maratas, M. Robespierre’as), apybraižos (L. S. Mercier, 1740–1840) žanrai.
Romantizmo literatūra
19 a. įsivyravo romantizmas. Jo pradininkai F. R. de Chateaubriand’as ir A. L. G. de Staël‑Holstein. F. R. de Chateaubriand’o apysakose sukurtas psichologiškai motyvuotas vienišo nereikalingo herojaus paveikslas, memuaruose smerkiamas revoliucinis teroras, teoriniuose veikaluose pabrėžiamas krikščionybės poveikis menui ir dorovei. A. L. G. de Staël‑Holstein suformulavo literatūros istorinio sąlygotumo principą, parodė, jog negali būti amžinų grožio normų, romanuose vaizdavo jausmų laisvės siekiančią asmenybę. Ch. Nodier, G. de Nervalio prozoje susipynė fantastika ir tikrovė, vyrauja daugiareikšmiai simboliniai vaizdai. A. M. L. de Lamartine’o, A. de Vigny lyrikoje herojaus konfliktas su tikrove įgavo tragišką skambesį. Romantizmo laikotarpiu buvo populiarūs istorinio romano ir dramos žanrai. Žymiausias prancūzų romantizmo atstovas V. Hugo kūrė istorinius ir socialinius romanus, lyriką, dramas, suformulavo pagrindinius romantinės dramos principus, vaizdavo dabarties ir praeities istorinius įvykius, sprendė dorovinius gėrio ir blogio, teisingumo ir socialinės nelygybės klausimus, skelbė krikščioniškus atleidimo, dvasinio tobulėjimo ir susitaikymo idealus. A. de Musset lyrikoje vyravo liūdesys ir ironija, romanuose buvo vaizduojama nelaiminga meilė, herojaus tragizmas, jis jaučiasi nereikalingas. A. Dumas (tėvas) plėtojo istorinio nuotykių romano žanrą, G. Sand laikoma prancūzų feministinės literatūros pradininke, reikalavo vyro ir moters lygybės jausmų srityje, vaizdavo liaudies gyvenimą, E. Sue kūrė romanus apie visuomenės atstumtuosius. Prancūzijoje romantizmas vyravo ilgiau nei kitose Vakarų Europos šalyse, jo tendencijos pastebimos ne tik ilgiausiai gyvenusių romantikų V. Hugo ir G. Sand, bet ir realistų kūryboje. Šiame amžiuje Prancūzijoje atsirado profesionali literatūros kritika: Ch. A. Sainte-Beuve’as davė pradžią biografiniam literatūrologijos metodui, rašė apie savo meto ir praeities autorius.
Realizmo ir modernizmo literatūra
19 a. pradžioje įsigalėjo realistinė literatūra. Realizmo bruožai būdingi P. J. de Béranger, A. Barbier poezijai, bet ryškiausiai atsispindi romanuose. Stendhalis įtvirtino realistinio romano psichologinę kryptį, sprendė socialines problemas per herojaus ir visuomenės priešpriešą, artimą romantikams. H. de Balzacas romanų epopėjoje Žmogiškoji komedija (La Comédie Humaine) visapusiškai atkleidė 19 a. pirmos pusės visuomenės įvairių sluoksnių gyvenimą, pabrėžė socialinių aplinkybių poveikį charakterio formavimuisi, buržuazijos gobšumą, iškėlė aristokratijos kilnumą ir grožio kultą. P. Mérimée novelėse susipynė romantinės egzotikos, maištaujančio herojaus ir realizmo elementai. J. Champfleury, H. Murger, L. É. E. Duranty romanuose vaizduojamas Paryžiaus dugno, bohemos, smulkių buržua gyvenimas. G. Flaubert’o kūryboje realizmas susipynė su romantizmu ir natūralizmu, reiškiamas skeptiškas požiūris į visuomenę ir jos dorovines normas, nuvainikuojama romantinė meilė, ryškus iliuzijų ir tikrovės kontrastas.
19 a. viduryje remdamasis A. Comte’o pozityvizmu ir C. Bernard’o eksperimentinės medicinos atradimais É. Zola suformulavo natūralistinio eksperimentinio romano principus ir juos įgyvendino romanų cikle Rugonai-Makarai, natūrali ir socialinė vienos šeimos istorija II imperijos laikais (Les Rougon-Macquart, histoire naturelle et sociale d’une famille sous le seconde Empire 1871–93), subūrė Medano grupę (P. Alexis, 1847–1901, H. Céard’as, 1851–1924, L. Hennique’as, 1851–1935), jai priklausiusio J.‑K. Huysmanso ir brolių J. ir E. de Goncourt’ų kūryboje natūralizmas susipynė su impresionizmu ir simbolizmu. G. de Maupassant’as ištobulino novelės ir psichologinio romano žanrus. Dramaturgijoje natūralizmo principai ryškiausiai atsispindėjo H. F. Becque’o (1837–99) pjesėse. Kiti to laikotarpio dramaturgai E. A. Scribe’as, F. Ponsard’as (1814–67), É. Augier, A. Dumas (sūnus), V. Sardou, E. Labiche’as, H. Meilhacas (1831–97) kūrė papročių komedijas ir dramas. Prancūzų kalba rašęs ir ilgą laiką Prancūzijoje gyvenęs Belgijos rašytojas M. Maeterlinckas sukūrė ryškių simbolistinės dramos pavyzdžių. E. Rostand’as atgaivino romantinę dramą, A. Jarry satyriniuose farsuose, turinčiuose dadaizmo ir siurrealizmo elementų, išjuokė miesčionišką psichologiją. Realizmo ir natūralizmo principų atsisakė fantastinės prozos kūrėjai J.‑A. de Gobineau, E. S. Fromentinas, J. A. Barbey d’Aurevilly, A. Villiers de l’Isle’is-Adamas, L. M. Bloy. Poezijoje ėmė reikštis estetizmas, siekęs tobulo grožio, iškėlęs meno menui idėją (T. Gautier, Ch. M. Leconte’as de Lisle’is ir parnasiečiai). Ch. Baudelaire’o poezijoje vyrauja simbolinių grožio ir realistinės tikrovės vaizdų kontrastai. Simbolistai S. Mallarmé, Ch. Cros (1842–88), P. Verlaine’as, T. Corbière’as, A. Rimbaud, J. Moréasas, J. Laforgue’as, R. Ghilis, S. Merrillis siekė žodžio ir garso harmonijos. Poetas de Lautréamont’as – siurrealizmo pradininkas literatūroje. Toliau buvo plėtojami istorijos ir literatūros tyrimo metodai. J. E. Renanas taikė mokslinius principus religijos istorijos veikaluose, H. A. Taine’as davė pradžią kultūrinei istorinei mokyklai literatūros moksle, N. D. Fustelis de Coulanges’as suformulavo mokslinį istorijos tyrimo metodą. E. Faguet (1847–1916), F. Brunetière’as, J. Lemaître’as, R. de Gourmont’as rėmėsi impresionistinės literatūros kritikos principais.
20 a. pirmoje pusėje literatūrą veikė H. Bergsono, Alaino filosofija, S. Freudo psichoanalizė. Prozoje išsiskyrė tradicinė ir modernistinė kryptys. A. France’as plėtojo filosofinio, socialinio, istorinio romano tradicijas, P. Ch. J. Bourget psichologiniuose romanuose kėlė dorovines problemas, R. Rolland’as įtvirtino vadinamojo romano-upės žanrą. Unanimistai (unanimizmas) L. Durtainas (1881–1959), Ch. Vildracas, G. Chennevière’as (1884–1927), G. Duhamelis, J. Romains’as, R. Arcosas skleidė brolybės ir socialinės harmonijos idėjas. Populistai (populizmas) L. Descaves’as (1861–1949), E. Dabit, T. Rémy realistiškai vaizdavo miesto ir kaimo gyvenimą. M. Barrèsas, Ch. Maurrasas skelbė nacionalistines idėjas, P. Loti, C. Farrère’as kūrė kolonijinius, H. Barbusse’as – antikarinius, A. Maurois – biografinius romanus. P. Claudelis ir Ch. Péguy vaizdavo dvasios ir kūno, S. G. Colette, Alain-Fournier – tikrovės ir romantikos priešpriešą. Modernistinio psichologinio romano atstovai A. Gide’as, E. Dujardinas (1861–1949), M. Proustas, J. de Lacretelle’is (1888–1985), R. Radiguet (1903–23) susitelkė ties laiko, atminties temomis, perteikė tikrovę per sąmonės prizmę, panaudojo asociatyvaus vidinio monologo formą, veikusią tolesnę modernistinės prozos raidą. G. Bernanosas, R. Martinas du Gard’as, J. Greenas, F. Mauriacas tęsė šeimos romano tradiciją, vaizdavo nuodėmės ir atgailos, pasmerkimo ir išganymo kančias. H. Bosco, M. Genevoix (1890–1980), J. Giono vaizdavo žmogaus santykį su gamta, H. de Montherlant’as – herojaus didybę pavojaus ir mirties akivaizdoje. Poetai E. Verhaerenas, S. P. Roux, H. F. J. de Régnier, F. Jammes’as, P. Valéry, P. Fort’as, O. Milašius tęsė simbolizmo tradicijas. Iškilo modernistinės kryptys: kubizmas (G. Apollinaire’as), dadaizmas (T. Tzara), siurrealizmas (M. Jacobas, B. Cendrarsas, J. Supervielle’is, P. Reverdy, J. Cocteau, A. Bretonas, Ph. Soupault, P. Eluard’as, L. Aragonas, R. Desnosas). Reikšmingų dramų parašė J. Giraudoux, M. Pagnolis, M. Achard’as, A. Salacrou.
20 a. antroje pusėje rašytojų G. Marcelio, A. Malraux, J.‑P. Sartre’o, S. de Beauvoir, A. Camus ir absurdo dramaturgijos atstovų J. Audiberti, A. Adamovo, E. Ionesco, S. Becketto, J. Genet kūryboje atsispindėjo egzistencializmo filosofijos idėjos, sprendžiami būties ir nebūties, absurdo ir priešinimosi gyvenimo beprasmybei klausimai. Humanistas A. de Saint-Exupéry vaizdavo žmonių solidarumą ir dorovinę atsakomybę. Egzistencialistinė pasaulėjauta veikė dramaturgo J. Anouilh’aus, prozininko J.‑M. G. Le Clézio ir kitų kūrybą. Naujojo romano atstovai N. Sarraute, C. Simonas, C. Mauriacas, A. Robbe’as-Grillet, M. Butoras orientavosi į prustišką psichologinį romaną, atmetė tradicinio romano formas, atsisakė charakterių ir siužeto.
20–21 amžiaus literatūra
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje B. P. Vianas, A. Pieyre’as de Mandiargues’as, J. Gracqas, J. Littellas, Y. Régnier, J. Cayrolis, M. Duras, R. Nimieras savitai vaizduoja individo akistatą su kitais ir su istorija. 1960 įkurta Potencialios literatūros dirbtuvė (OuLiPo – Ouvroir de littérature potentielle; F. Le Lionnais, 1901–84, R. Queneau, J. Roubaud, g. 1932, G. Perecas, P. Fournelis, g. 1947, J. Jouet, g. 1947) taiko literatūrai matematinių ir technologinių struktūrų formas. M. Yourcenar, P. Rambaud – žymiausi istorinio biografinio, G. Simenonas – detektyvinio romano atstovai. Apie 1960 įsteigtą literatūrinį žurnalą Tel Quel susibūrę rašytojai ir literatūros kritikai propagavo eksperimentinį struktūrinį romaną, kurio žymiausias atstovas Ph. Sollersas. Naujojo romano estetiniais principais remiasi Ch. Gailly (g. 1943), J. Echenozas (g. 1947), T. Vielis, Ch. Osteras, L. Mauvignier (g. 1967). Prozininkas M. Houllebecqas (g. 1958) sprendžia visuomenės ateities problemą tęsdamas 20 a. pradžios antiutopijos tradiciją, F. Beigbederis naudoja reportažo, kino kadro, reklamos techniką. Tradicinio romano atstovai (M. Tournier, J.‑M. G. Le Clézio, P. Modiano, L. Gaudé vaizduoja tikrovę per individualios psichologijos prizmę, tiria žmogaus ir gamtos, civilizacijos ir jos nepaliestų žmonių santykius, tęsia šeimos romano žanrą, renkasi klasikinius siužetus aktualioms tolerancijos, religinio fanatizmo, rasinės neapykantos problemoms vaizduoti. Aktyviau reiškiasi afrikiečių ir arabų rašytojai (M. Dibas, 1920–2003, T. ben Jellounas, g. 1944, A. Djemaï, g. 1948, A. Rahimi, g. 1956, K. Efoui, g. 1962, M. Ndiaye, g. 1967). Poetų Saint-John Perse’o, H. Michaux, F. Pongo, R. Charo, P. Emmanuelio kūryboje susipina tradicija ir modernizmas. Kiti poetai: G. Perrosas, J. Grosjeanas, J. C. Renard’as, A. Frénaud, J. Réda (g. 1929), J. Tortelis, M. Deguy (g. 1930), J. Roubaud (g. 1932). Literatūros moksle susiformuoja psichoanalitinė (Ch. Mauronas, 1899–1966), fenomenologinė (G. Bachelard’as, G. Poulet, J.‑P. Richard’as), sociologinė (literatūros sociologija; L. Goldmannas), struktūralistinė (struktūralizmas; R. Barthes’as, S. Dubrovskis, A. J. Greimas), dekonstruktyvizmo (J. Derrida), semiologinė (J. Kristeva) mokyklos, J. Starobinskio veikaluose taikoma struktūrinės ir tematinės analizės metodai.
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvių kalba prancūzų literatūros kūriniai leidžiami nuo 19 a. pabaigos (periodiniuose leidiniuose išspausdinta P. J. Béranger, A. France’o, V. Hugo, G. de Maupassant’o, A. de Musset kūrinių). 19 a.–20 a. pradžioje išleista J. de La Bruyèro, V. Hugo, L. Cladelio (1835–92) kūrinių vertimų. Versta dažniausiai ne iš originalo, o iš lenkų, rusų ir kitų kalbų. Nuo 20 a. vertimų pagausėjo, pradėta versti iš originalo. 20 a.–21 a. pradžioje išleista: Rolando giesmė, Okasenas ir Nikoletė, Alaino-Fournier, J. Anouilh’aus, L. Aragono, G. Bachelard’o, H. de Balzaco, J. A. Barbey d’Aurevilly, H. Barbusse’o, M. Barrèso, R. Barthes’o, G. Bataille’o, Ch. Baudelaire’o, H. Bazino, P. A. de Beaumarchais, S. de Beauvoir, S. Becketto, J. Ch. M. Bédier, F. Beigbederio, G. Bernanoso, J. H. Bernardino de Saint-Pierre’o, Ph. Bessono, D. Bona, P. Bourget, A. Butaux (g. 1964), M. Butoro, A. Camus, J. Cassou, F. R. de Chateaubriand’o, Chrétieno de Troyes, P. Claudelio, B. Ch. Clavelio, J. Cocteau, M. H. Congourdeau, B. Constant’o, F. Coppée, P. Corneille’io, A. Daudet, Ph. Delermo (g. 1950), R. Dorgelèso, D. Diderot, M. Druono, G. Duhamelio, A. Dumas (tėvo), A. Dumas (sūnaus), M. Duras, P. Eluard’o, G. Flaubert’o, A. France’o, P. Gamarra, L. Gaudé, T. Gautier, J. Genet, A. Gide’o, E. ir J. de Goncourt’ų, J. Greeno, Ph. Hériat, P. H. T. d’Holbacho, M. Houellebecqo (g. 1958), J. K. Huysmanso, E. Ionesco, J. Kristevos, J. de La Bruyère’o, J. Laffitte’o, M. M. de La Fayette, J. de La Fontaine’o, A. Lanoux, F. de La Rochefoucauld, J. M. G. Le Clézio, A. R. Lesage’o, M. Maeterlincko, A. Makine’o, H. Malot, A. Malraux, R. Martino du Gard’o, G. de Maupassant’o, F. Mauriaco, A. Maurois, P. Mérimée, R. Merlio, O. Milašiaus, Molière’o, A. de Musset, G. de Nervalio, Ch. Nodier, B. Pascalio, R. Peyrefitte’o, Ch. Perrault, J. Prévert’o, A. F. Prévost dʼExiles, M. Prousto, P. Quignard’o, F. Rabelais, P. Rambaud, A. Rimbaud, A. Robbe’o-Grillet, R. Rolland’o, N. Rosen (g. 1977), J.‑J. Rousseau, F. Sagan, A. de Saint-Exupéry, N. Sarraute, G. Sand, J.-P. Sartre’o, M. Schwobo (1867–1905), C. Simono, Stendhalio, A. Stilio, M. Tournier, E. Triolet, H. Troyat, R. Vailland’o, Vercors’o, P. Verlaine’o, P. Vialard’o, F. Villono, Voltaire’o, F. Weyerganso, É. Zola ir kitų rašytojų kūrinių. Prancūzų literatūros vertimų išspausdinta rinkiniuose Iš renesanso poezijos (1957), Iš Vakarų Europos poezijos (1957), XX a. Vakarų poetai (1969), Prancūzų romantikų apysakos (1979), Prancūzų novelės (1984), XX a. prancūzų dramos (1988). Į prancūzų kalbą O. Milašius išvertė lietuvių tautosakos (rinkiniai Dainos / Daïnos 1928, Senosios Lietuvos pasakos ir pasakojimai / Contes et fabliaux de la vieille Lithuanie 1930, Lietuviškos mano motušės Žąsies pasakos / Contes Lithuaniens de ma Mère l’Oye 1933). Prancūzų kalba išleista J. Avyžiaus, J. Baltušio, S. Gedos, R. Kašausko, Just. Marcinkevičiaus, E. Mieželaičio, I. Simonaitytės, T. Venclovos kūrinių vertimų.
prancūzų literatūra
L: V. Dubas Prancūzų literatūros istorija 2 t. Kaunas 1929–30; R. M. Albérès L’Aventure intellectuelle du XXe siècle Paris 1950; P. Guth Histoire de la littérature française 2 vol. Paris 1967; J. Bersani, M. Autrand, J. Lecarme, B. Vercier La Littérature en France depuis 1945 Paris 1970; Encyclopédie de la Pléiade Histoire des littératures vol. 3 Paris 1978; A. Lagarde, L. Michard Les Grands auteurs français 4 vol. Paris 2003.
510
Prancūzijos konstitucinė santvarka
Prancūzijos partijos ir profsąjungos
Prancūzijos ginkluotosios pajėgos