„prarastoji karta“ (angl. Lost Generation), rašytojų karta, kurios atstovai išgyveno I pasaulinį karą ir apie jį parašė kūrinių. Terminą sukūrė G. Stein, išpopuliarino E. Hemingway (1926 jį paminėjo romano Fiesta: Ir pateka saulė / The Sun Also Rises epigrafe). Prarastajai kartai priskiriami skirtingose fronto pusėse kovoję autoriai, žymiausi jų Sh. Andersonas, J. R. Dos Passosas, W. Faulkneris, F. S. Fitzgeraldas, E. Hemingway (visi Jungtinės Amerikos Valstijos), R. Aldingtonas, T. S. Eliotas, I. Rosenbergas (1890–1918), V. Woolf (visi Didžioji Britanija), E. M. Remarqueʼas, L. Rennas (abu Vokietija), H. Barbusseʼas, L.-F. Célineʼas (abu Prancūzija), J. Hašekas (Čekija) ir kiti. Terminas prarastoji karta gali būti vartojamas ir plačiąja prasme – jis taikomas nusakant visų modernizmo pradininkų (F. Kafka, J. Joyceʼas, A. Huxley ir kiti) kūrybą.
Terminas apibūdina dvasinį sukrėtimą, kurį patyrė labiausiai žmonijos istorijoje išsilavinusi karių karta daugybę aukų nusinešusiame kare: karo siaubas ir absurdiškumas, karo strategų moralinė degradacija, vadinamojo mažo žmogaus gyvybės nuprasminimas. Grožinės literatūros kūriniuose, dokumentinėje literatūroje (iš fronto siunčiamuose laiškuose, dienoraščiuose, memuaruose) vyravo patriotinio patoso ir amžinųjų vertybių griūties motyvai, tuštumos jausena, pateisinamas bohemiškas gyvenimas.
Prarastosios kartos romanuose kaip protestas prieš nužmoginimą iškyla naujas herojaus tipas – karo dezertyras (Džonas Andriusas J. Dos Passoso romane Trys kareiviai / Three Solders 1921, Frederikas Henris E. Hemingway romane Atsisveikinimas su ginklais / A Farewell to Arms 1929). Karine uniforma vilkintis žmogus miršta dar nemiręs, jis eliminuojamas iš gyvenimo, todėl tikroji kario mirtis jau nieko nesukrečia (R. Aldingtono romanas Didvyrio mirtis / Death of a Hero 1929). T. S. Elioto poemoje Bevaisė žemė (The Waste Land 1922) žmonijos maitintoja žemė yra niekinama karo pabūklų, žmonių ir arklių kūnų likučiai purve sudaro niekam nepriklausančią bevaisę žemę, skiriančią fronto linijas ir plytinčią prieš karių akis kaip jų būties perspektyva. Vienintele patikima atrama tampa apkasų draugai, bendro likimo pasmerktieji (E. M. Remarqueʼo romanai Vakarų fronte nieko naujo / Im Westen nichts Neues 1929, Trys draugai / Drei Kameraden 1936). Net ir pergyvenę karo žiaurumus, herojai negali sugrįžti į visuomenę lyg nieko nebūtų atsitikę, jie į pasaulį žvelgia itin ironiškai (J. Hašeko Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare / Osudy dobrého vojáka Švejka za světové války 4 d. 1921–23), mėgaujasi bohemišku gyvenimu (F. S. Fitzgeraldo romanas Didysis Getsbis / The Great Gatsby 1925, E. Hemingway romanas Fiesta: Ir pateka saulė / The Sun Also Rises 1926). Prarastajai kartai priskiriamų rašytojų kūryba žymi mentalinį lūžį Vakarų kultūros apmąstymuose ir literatūroje, katastrofines nuotaikas ir naujas raiškos formas.
Į lietuvių kalbą prarastosios kartos autoriai pirmą kartą išversti 20 a. 3–4 dešimtmetyje, itin populiarūs E. M. Remarqueʼo romanai padarė įtaką lietuvių romano raidai (A. Skripkausko romanas Romanas be moters 1932). Po II pasaulinio karo išpopuliarėjusi E. Hemingway proza veikė kaip atsvara sovietiniam slopinimui, lietuvių rašytojams imponavo E. Hemingway potekstės kūrimo technika (R. Lankausko proza).
389