prasm, tikslas, paskirtis, pagrindas. Analitinėje kalbos ir mokslo filosofijoje prasmė dažniausiai skiriama nuo reikšmės, kaip mąstymo turinio sąsajos su tuo, koks dalykas ar daiktas yra mąstomas. Jei kalbinės išraiškos yra ženklai (semiotika), tai jų prasmė turi būti susieta su tuo, ką jie reiškia, t. y. nurodo. Tačiau esama tokių skirtingų prasminių darinių, kurie, kaip parodė F. L. G. Frege, reiškia tą patį, pavyzdžiui, Rytinė žvaigždė ir Vakarinė žvaigždė, arba iš tikrųjų nereiškia nieko, pavyzdžiui, dabartinis Lietuvos karalius. Todėl prasmė taip pat aiškinta siejant ją su semantine tiesos kategorija (A. Tarskis) ir kalbos žaidimų (L. Wittgensteinas) samprata. Yra tokių prasmių, kurios nėra nei teisingos, nei klaidingos, pavyzdžiui, klausimai ir liepiniai, o prasmingas kalbos vartojimas neįmanomas ne tik be taisyklingumo, bet ir be tam tikro prasmės įsisąmoninimo. Šiuolaikinėje filosofijoje prasmės problema sprendžiama ją siejant su biheivioristiškai aiškinamu kalbinių išraiškų vartojimu, empiristiškai interpretuojama neuronine stimuliacija ar jusline duotimi, taip pat racionalistinėmis įgimtųjų idėjų ir ypatingo kalbos savaimingumo versijomis.
866