prekýba, ekonominė veikla, susijusi su visų rūšių prekių pirkimu ir pardavimu.
Prekybos samprata
Skiriama funkcinė ir institucinė prekybos samprata. Prekyba funkcine prasme yra ūkinė veikla, kuri pasireiškia mainų ekonominės funkcijos vykdymu, nesvarbu, kas ją atlieka (prekių gamintojai ar įvairūs tarpininkai), ir kurios turinys tapatus paskirstymui. Prekyba plačiąja funkcine prasme apima materialių (daiktinių), nematerialių (paslaugos, intelektinės prekės) ir nominalių (pinigai, vertybiniai popieriai) prekių, t. y. visų vertybių, kurios gali būti pirkimo ir pardavimo objektas, mainus. Prekyba siaurąja funkcine prasme suprantama tik kaip daiktinę išraišką turinčių gamybinės ir vartojimo paskirties prekių mainai. Prekyba institucine prasme apima institucijų (prekybos įmonių ir jų susivienijimų), kurių pagrindinė ekonominė veikla yra prekių pirkimas ir pardavimas, visumą.
Prekybos įmonių veikla
Prekybos įmonės atlieka tarpininkų funkciją ekonominiuose mainuose tarp ūkio subjektų, jų paslaugų paklausa atsiranda dėl atotrūkio tarp gamybos ir vartojimo darbo pasidalijimu pagrįstame ūkyje. Prekių gamyba visada yra daugiau ar mažiau nutolusi nuo vartotojo. Prekės gamybos ir jos pirkimo bei vartojimo laikas dažnai nesutampa: vienų prekių gamyba yra sezoninė, o paklausa ir vartojimas – nuolatinis, kitų prekių gamyba yra nuolatinė, bet jos perkamos ir vartojamos tik tam tikrą sezoną, dėl to būtina kaupti prekių atsargas, jas sandėliuoti. Dauguma prekių, ypač asmeninio vartojimo, gaminamos dideliais kiekiais, o vartotojas jas perka ir vartoja mažais kiekiais, kartais atvirkščiai – palyginti mažais kiekiais gaminamą produkciją, pvz., žemės ūkio produktus, reikia supirkti ir perdirbimo pramonei parduoti didelėmis siuntomis.
Gamybos asortimentą, kuris formuojamas atsižvelgiant į žaliavų ir gamybos technologijos ypatumus, dažnai tenka pertvarkyti į prekybos asortimentą, kuris geriau atitinka vartotojo interesus, jo paklausos ypatumus. Pirkdamas prekes vartotojas nori turėti pasirinkimo, įvairių gamintojų pasiūlos palyginimo galimybę, kurią jam gali suteikti prekybos įmonės, daugelio, dažnai konkuruojančių tarpusavyje, gamintojų vienos paskirties prekes pirkėjui pateikdamos vienoje prekybos vietoje.
Prekybos įmonės, sujungdamos gamintojo sukurtus, bet vartotojui dar neprieinamus gaminius su savo specifinėmis paslaugomis (transportavimo, sandėliavimo ir kitomis), tiesiogine ir netiesiogine prasme priartina juos prie vartotojo ir padidina jų, kaip vartojimui skirtų reikmenų, patrauklumą ir vertę. Prekybos įmonių veiklos produktas yra iš gamintojų gautų prekių ir savo suteiktų paslaugų derinys (jo specifinis bruožas – paslaugos ir prekės neatskiriamumas) – prekybos paslauga, teikiama ir gamybos įmonėms, ir vartotojams. Prekybos įmonės, parduodamos gamybos įmonių pagamintas prekes, gamintojams leidžia apsieiti be plataus pardavimo veiklą vykdančio paskirstymo tinklo. Paslaugos vartotojams reiškiasi kaip jų paklausą atitinkančių prekių pasiūla, patogios sąlygos prekėms įsigyti, pirkėjų konsultavimas, papildomas jų aptarnavimas nusipirkus prekes. Valstybinėje statistikoje prekyba, kaip ūkio sektorius, ir jį sudarančios įmonės priskiriamos paslaugų sferai.
Prekybos rūšys ir prekybos vietos
Pagal teritorinį požymį skiriama vidaus prekyba, užsienio prekyba ir tarptautinė prekyba, pagal vietą prekių paskirstymo procese – mažmeninė prekyba ir didmeninė prekyba. Prie prekybos įmonių, be parduotuvių, prekybos centrų, kioskų ir kitų nuolat veikiančių prekybos vietų, t. p. priskiriami prekybos agentai, makleriai (brokeriai), komisionieriai. Prekių pirkimas ir pardavimas vyksta ir specializuotuose prekybos renginiuose: turguose, aukcionuose, mugėse, biržose. Šie renginiai svarbūs organizuojant prekybą, sudarant pirkimo ir pardavimo sutartis, jie t. p. suteikia galimybę pardavėjams ir pirkėjams gauti informaciją apie rinkos būklę, užmegzti ir palaikyti dalykinius ryšius. Šių galimybių atsiranda dėl koncentruoto prekių pasiūlos ir paklausos sutelkimo tam tikroje vietoje tam tikru laiku.
Prekių paskirstymas prekyboje
Gamybos įmonėje pagamintos prekės vartotoją gali pasiekti dviem paskirstymo būdais: tiesioginiu ir netiesioginiu. Tiesioginio prekių paskirstymo atveju gamintojas savo prekes vartotojui pateikia pats, netiesioginio paskirstymo atveju jos patenka vartotojui per pardavimo tarpininkus – didmeninės ir mažmeninės prekybos įmones. Abu paskirstymo būdai ekonominiame gyvenime reiškiasi įvairiomis organizacinėmis formomis (pardavimas).
Kokį prekių paskirstymo būdą pasirinkti, sprendžia gamintojas, bet praktika rodo, kad gamybinės paskirties prekės dažniausiai parduodamos tiesiogiai, o vartojimo prekės – netiesiogiai. Tiesiogiai paskirstyti būtina parduodant brangias, specialias (nestandartines) mašinas ir įrangą, nes jų pirkėjams reikia konsultacijų, garantijų, priežiūros ir aptarnavimo. Didelių įmonių ir valstybinius užsakymus gamintojas dažniausiai stengiasi įvykdyti pats, o prekių pardavimą smulkiesiems pirkėjams mažais kiekiais – perleisti prekybininkams.
Kuo tiesesnis ir trumpesnis prekių paskirstymo kelias, tuo geriau gamintojas gali kontroliuoti prekių judėjimą ir daryti jam poveikį. Be to, atsisakydamas prekybos įmonių tarpininkavimo, jis turi galimybę pasilikti sau prekių pardavimo prekybininkui ir pardavimo galutiniam vartotojui kainų skirtumą. Tiesiogiai prekes parduoti tikslinga tik tuo atveju, jei esant toms pačioms pardavimo kainoms ir tam pačiam parduodamų prekių kiekiui pardavimo sąnaudos bus mažesnės už kainų skirtumą. Gamintojas, atsisakęs prekybininko paslaugų, pats turi atlikti visas arba daugumą paskirstymo funkcijų; tai kelia papildomų rūpesčių, tam reikia papildomų investicijų.
Daugeliu atvejų gamybos įmonėms netikslinga, o kartais ir neįmanoma atsisakyti prekybos paslaugų; tai ypač būdinga asmeninio vartojimo prekėms, kurių paklausa teritorijoje plačiai pasiskirsčiusi ir pasiūla turi būti priartinama prie vartotojo. Daugelio prekių gamintojai gali tikėtis sėkmingai realizuoti savo prekes, jei jos bus parduodamos kartu su kitų gamintojų prekėmis. Gamybos įmonėms tik išimtiniais atvejais tikslinga turėti savo mažmeninės prekybos tinklą, dažniausiai jos apsiriboja keliomis firminėmis parduotuvėmis, kuriose parduodama tik maža pagamintos produkcijos dalis.
Prekybos įmonės turi daug galimybių įsitraukti į prekių paskirstymo procesą, iš esmės jos gali susieti ūkio subjektus bet kuriame paskirstymo kelio etape. Prekybos įmonės, pvz., gali atlikti žemės ūkio ir gavybos pramonės produkcijos surinkimo ir jos perdavimo apdirbamosios pramonės įmonėms bei vartotojams funkciją, šiuo atveju jų veiklos svarbiausia kryptis yra supirkimas. Prekybos įmonės gali būti jungiamąja grandimi tarp skirtingų produkcijos apdirbimo ir perdirbimo pakopų, prekiauti galutiniam vartojimui ar naudojimui dar netinkamais tarpiniais produktais (pvz., žaliavomis). Verslo įmonėms ar asmeniniam vartojimui skirtus gatavus gaminius prekybos įmonės gali pristatyti iš gamintojų arba kitų prekybos įmonių, esančių toliau nuo vartotojų.
Prekyba kaip ūkio sektorius
21 a. prekyba išsivysčiusiose šalyse yra vienas svarbiausių ūkio sektorių, kuriame sutelkti didžiuliai ekonominiai ištekliai, sukuriama didelė BVP dalis. Eurostat duomenimis, 2016 prekybos įmonės 28 Europos Sąjungos šalyse sudarė 25,9 % visų verslo įmonių (išskyrus įmones, kurios teikė finansines ir viešąsias paslaugas), jose dirbo 27 % visų darbuotojų, sukurta 18,9 % visos pridėtinės vertės.
Prekyba pirmykštėje, vergovinėje ir feodalinėje visuomenėje
Prekybos pradmenų atsirado mezolito laikotarpiu (aštuntas–penktas tūkstantmetis prieš Kristų) kaip darbo pasidalijimo rezultatas. Iš pradžių prekyba reiškėsi kaip natūriniai, tiesioginiai perteklinių produktų mainai ir buvo atsitiktinio pobūdžio. Vėliau, plėtojantis gamybai, atsiradus pinigams, natūriniai mainai įgavo prekių pirkimo ir pardavimo formą, tapo nuolatiniu, dažnu reiškiniu. Iš pradžių prekyba tarp prekių gamintojų ir pirkėjų vyko tiesiogiai, vėliau atsirado tarpininkų – pirklių, prekybininkų, prekyba tapo savarankiška ekonominės veiklos sritimi. Vergovinėje ir feodalinėje visuomenėje, natūrinio ūkio sąlygomis, vyravo užsienio prekyba, kuri apėmė nedidelę visuomenėje pagamintos produkcijos dalį ir daugiausia tenkino asmeninius turtingiausių visuomenės narių poreikius.
Vidaus prekyba Europoje pradėjo sparčiau plėtotis tik 16–17 a. plečiantis prekių gamybai ir susikūrus vidaus rinkai. Iki 19 a. vidaus prekybą ribojo nepakankama gyventojų perkamoji galia. Dauguma žmonių gyveno kaimo vietovėse ir daugeliu vartojimo reikmenų apsirūpindavo iš natūrinių šaltinių. Miesto gyventojai maisto produktus daugiausia pirkdavo prekyvietėse, parduotuvių buvo nedaug, kaimuose veikė kilnojamoji prekyba (keliaujantys prekeiviai komivojažieriai).
Prekybos plėtra kapitalistinėje visuomenėje
Didelės reikšmės prekybos plėtrai turėjo pramoninė revoliucija, po kurios padidėjo ir masinį pobūdį įgavo prekinė gamyba, labai padaugėjo miesto gyventojų, padidėjo jų perkamoji galia, kartu ir prekių paklausa. Ankstesnė prekių paskirstymo sistema nebepajėgė patenkinti didėjančių gyventojų aprūpinimo poreikių, dėl to miestuose ėmė sparčiai daugėti smulkių mažmeninės prekybos įmonių, pradėjo kurtis didmeninės prekybos įmonės. 19 a. pabaigoje atsirado ir siunčiamoji prekyba paštu. Samdomųjų darbininkų skurdas ir vartotojų nepasitenkinimas prekybininkų darbu paskatino vartotojų bendrovių (kooperatyvų) kūrimąsi (vartotojų kooperacija).
20 a. prekybos plėtra visose išsivysčiusiose šalyse labai paspartėjo, padidėjo prekybos reikšmė ūkyje ir dalis BVP struktūroje; tai lėmė ir išorinės (didėjantis darbo našumas pramonėje, didėjanti prekių gamyba ir gyventojų perkamoji galia, būtinumas didinti paskirstymo sistemos efektyvumą, didėjantys vartotojų reikalavimai dėl prekybos paslaugų kiekio ir kokybės, gyventojų socialinės struktūros ir teritorinio pasiskirstymo pokyčiai), ir vidinės (darbo procesų prekybos įmonėse specifika, jų veiklos aptarnaujamasis pobūdis) priežastys.
Dėl kur kas mažesnių, palyginti su pramone, darbo mechanizavimo ir automatizavimo galimybių prekybos įmonėse reikia daugiau darbo jėgos. Mažmeninės prekybos paslaugų paklausą lemia laiko atžvilgiu sunkiai prognozuojama vartotojo elgsena, todėl prekybos įmonėms reikia turėti parengtus tokius darbo jėgos ir daiktinių gamybos priemonių pajėgumus, kurių neįmanoma visiškai panaudoti. Ypač tai pasakytina apie darbo jėgą (personalą). Personalo apmokėjimo išlaidos, sudarančios daugiau kaip pusę įmonės veiklos sąnaudų, lėmė pagrindinę prekybos įmonių racionalizavimo kryptį – darbo jėgos keitimą daiktiniu kapitalu, visų pirma patalpomis. Toks pakeitimas tapo galimas pradėjus diegti savitarną. Šis pardavimo metodas leido ne tik perduoti pirkėjui dalį pardavėjo atliekamų funkcijų, bet ir užkirsti kelią neproduktyvioms personalo sąnaudoms, planuoti personalo panaudojimą nepriklausomai nuo tikimybinį pobūdį turinčios pirkėjų paklausos.
Prekybos transformacijos 20–21 amžiais
Didėjanti prekybos paslaugų paklausa ir savitarnos įdiegimas labai padidino prekybos tinklą. Prekybos plėtrai tapo būdinga vis didėjanti koncentracija ir stambių įmonių galios didėjimas. Koncentracijos procesas labai susijęs su kooperavimu, kurio įvairios formos pasireiškė kaip smulkiųjų ir vidutinių prekybininkų siekis veikiant kartu apsiginti nuo stambaus kapitalo, konkuruoti su juo ir išlikti rinkoje. Prie šių formų pirmiausia priskiriamos 20 a. pradžioje atsiradusios pirkimo bendrovės ir 20 a. 6 dešimtmetyje pradėjusios kurtis vadinamosios savanoriškosios grandinės, kurių tikslas – koncentruojant prekių pirkimo užsakymus prilygti didelėms įmonėms. Vėliau daugelis šių savanoriškų įmonių susivienijimų, siekdami efektyvesnio funkcionavimo ir didesnių konkurencinių galimybių, ėmė plėsti centralizuotai valdomas funkcijas ir tapo panašūs į dideles prekybos įmones ar persitvarkė į akcines bendroves.
prekybos kompleksas Haas‑Haus Vienoje (1990, architektas Hansas Holleinas)
21 a. prekyboje, ypač mažmeninėje, veikia prekybos sistemos (grupės), kurių tinklą sudaro tūkstančiai parduotuvių, o apyvarta siekia dešimtis milijardų Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Prekybos įmonėms stambėjant ir kooperuojantis jų įtaka ir galia rinkoje bei prekių paskirstymo procesuose labai padidėjo. Didelės prekybos įmonės, vertikaliosios ir horizontaliosios kooperacijos pagrindu susiformavę prekybos įmonių junginiai rinkoje turi ne mažesnę įtaką nei didieji prekių gamintojai.
Prekybos įmonių veiklos specifika, pasireiškianti tuo, kad jos tam tikrai apibrėžtos teritorijos rinkai (rinkos segmentui) pateikia savotišką produktą – gamybos įmonėse pagamintas prekes kartu su savo specifinėmis paslaugomis, ir padidėjusi prekybos tarpininkų galia buvo pagrindiniai veiksniai, lėmę prekybos rinkodaros koncepcijos, kurios objektas yra ne prekė (kaip pramonės įmonių rinkodaroje), bet prekybos paslauga, atsiradimą.
Pardavėjų rinkos pavirtimas pirkėjų rinka pareikalavo iš prekybininkų daugiau pastangų kovojant su konkurentais ir mažinant sąnaudas. Norėdamos įgyti pranašumo prieš konkurentus sąnaudų srityje, prekybos įmonės turi stiprinti savo pozicijas rinkoje. Ilgą laiką prekybos racionalizacija pirmiausia buvo siekiama geriau išnaudoti pajėgumus, tai buvo susiję su sparčiai didėjančiu prekių srautu, dėl to pranašesnės tapo tos įmonės, kurių racionalizavimo pastangos buvo siejamos su veiklos plėtra. Kartu buvo skatinama didinti įmones, jas koncentruoti. Koncentraciją didino ir internacionalizacija, t. y. veiklos plėtra užsienio šalyse. Ji sustiprino įmonių finansinę galią, pozicijas rinkoje ir paskatino koncentracijos procesą plėsti toliau. Palankiai šį procesą veikė ir tebeveikia Europos Sąjungos vidaus rinkos liberalizavimas ir plėtimasis, Pasaulio prekybos organizacijos veiklos plėtra.
Koncentracijos procesą skatina ir gamintojų tiekimo sąlygos (perki daugiau – moki mažiau), papildomų paslaugų didesnėms įmonėms teikimas (gamintojas perima kai kurias paskirstymo funkcijas ir kartu su jomis susijusias išlaidas) ir vartotojų elgsena (pvz., savaitinis maisto prekių apsipirkimas, atsiradęs padidėjus pirkėjų mobilumui bei moterų užimtumui, ir pirkėjų noras racionaliau pirkti kasdieninės paklausos prekes skatina didelį prekybos plotą turinčių parduotuvių plėtrą). Mažos parduotuvės dažnai negali patenkinti vartotojų pageidavimo gauti platų ir gilų prekių asortimentą ir pirkti mažesnėmis kainomis.
Didesnės prekybos įmonės turi daugiau galimybių geriau panaudoti personalą ir kitus išteklius, rinkodaros priemones, mažinti parduodamos prekės vieneto sąnaudas ir dėl to sėkmingiau konkuruoti. Koncentracijos procesą skatina ir sparti naujų technologijų plėtra, kuri didina kapitalo poreikį naujai technikai ir įrangai įsigyti bei turimai modernizuoti.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje ypač didelę įtaką prekybos plėtrai turėjo naujos komunikacinės ir informacinės technologijos. Skenavimo technikos diegimas sudarė didžiules galimybes racionalizuoti prekių ūkį ir iš esmės pagerinti prekybos įmonių valdymo sprendimams priimti naudojamą informacijos bazę. Svarbi naujovė tapo internetas, sudaręs sąlygas atsirasti elektroninei prekybai. Sparti elektroninės prekybos plėtra rodo, kad mažėja kliūtys patekti į rinką, atsiranda palankių sąlygų egzistuoti ir nedidelėms prekybos įmonėms. Elektroninės ryšio priemonės leidžia apsikeisti elektroniniais duomenimis įmonės viduje ir tarp įmonių, greičiau, pigiau ir patikimiau keistis komerciniais dokumentais, optimizuoti informacijos logistiką ir spartinti bei atpiginti fizinį prekių judėjimą (prekių logistiką).
Prekybos plėtrai didelę įtaką turėjo ir visuomenės vertybinių orientacijų, nuostatų, nuomonių, pirkėjų elgsenos kaita. Iki 20 a. 6 dešimtmečio prekių pirkimo svarbiausias motyvas buvo tenkinti vartotojų pagrindinius poreikius, bet ilgainiui padėtis labai pasikeitė. Visuomenės vertybinės orientacijos vis dažniau siejamos su nauju vartotojo tipu.
Šiuolaikinis vartotojas pasižymi saviraiška ir poreikių individualizavimu, hedonizmu. Jis vis labiau rūpinasi savo sveikata ir aplinkos apsauga, vis daugiau lėšų skiria kelionėms, sportui ir pomėgiams. Informacinė visuomenė daro rinką skaidresnę, labiau permatomą, vartotojas tampa kritiškesnis pardavėjų atžvilgiu, pasižymi lankstesne paklausa ir mažėjančia ištikimybe prekių ženklams bei pirkimo vietoms. Vartotojas pageidauja prabangos, įspūdingo vartojimo ir pirkimo, kartu į pirmą vietą iškelia ekonomiškai racionalesnį ir taupesnį pirkimą, kuris ypač pasireiškia perkant kasdieninės paklausos prekes.
1621