prebalsių kaità, priebalsinių fonemų kaitaliojimasis tose pačiose morfemose. Lietuvių kalboje būdingiausi priebalsių kaitos reiškiniai yra palatalizacija (minkštinimas) ir depalatalizacija (kietinimas).
Priebalsių palatalizacija
Palatalizacija yra tada, kai tam tikra priesaga ar darybos vaidmenį atliekanti galūnė kietąjį pamatinio žodžio kamieno pabaigos priebalsį keičia minkštuoju, pvz.: maž‑ (plg. mãžas) + ‑ukas > mažiùkas, ger‑ (plg. gẽras, gerà) + ‑ausias (aukščiausiojo laipsnio priesaga) > geriáusias, blog‑ (plg. blógas, blogà) + ‑o > vienaskaitos kilmininkas blõgio (plg. blõgiui, blogiù). Jeigu palatalizaciją patiria priebalsiai t, d, įvyksta savaiminė priebalsių kaita, vadinamoji afrikacija: vietoj laukiamų minkštųjų t′, d′ prieš užpakalinės eilės balsius tariamos afrikatos č′, dž′, pvz., aukšt‑ (plg. aukšta) > aukš{t′}aũ > aukščiaũ, juod‑ (plg. juoda) > juo{d′}aũ > juodžiaũ, balt‑ (plg. báltas, baltà) + ‑ausias > bal{t′}áusias > balčiáusias.
Priebalsių depalatalizacija
Depalatalizacija būna tada, kai minkštasis kamiengalio priebalsis prieš tam tikras morfemas keičiamas kietuoju, pvz., šlap′‑ (plg. šlãpias, šlãpio) + ‑umas > šlapùmas, plokš{t′}‑ (plg. plókščias, plókščio) + ‑umas > plokštùmas. Palatalizuojančios (minkštinančios) priesagos (ir galūnės) dažniausiai žymimos taip: {‑′aus′as}, {‑′ukas} (įprastine rašyba ‑iausias, ‑iukas), minkštumo ženklu parodoma, kad kamieno priebalsis, atsidūręs prieš šias morfemas, suminkštėja. Priesagos, tik tam tikrais atvejais minkštinančios priebalsius, žymėtinos taip: {‑(‘)ukas} = ‑(i)ukas, pvz.: krãštas > kraš{t’}ùkas = kraščiùkas, bet lãpas > lapùkas.
L: A. Girdenis Teoriniai fonologijos pagrindai Vilnius 2003; A. Pakerys Lietuvių bendrinės kalbos fonetika Vilnius 2003; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika Vilnius 2006.
905