priesaga

presaga, sufksas (lot. suffixus – pritvirtintas), po žodžio šaknies einantis afiksas. Kartais po šaknies gali būti dvi ar daugiau priesagų. Skiriamos žodžių darybos ir kaitybos priesagos. Su žodžių darybos priesagomis daromi nauji žodžiai (pvz., dárbas – darb‑nis), su kaitybos priesagomis – to paties žodžio morfologinės formos (pvz., drb‑ti, drba‑nt, drb‑us). Kaitybos priesagos paprastai žymi žodžių formų paradigminius ryšius; prie jų dažniausiai pridedamos galūnės, teikiančios daugiau gramatinių reikšmių, pvz., lietuvių kalbos dalyvių priesagos žymi rūšį ir laiką, galūnės – giminę, skaičių, linksnį (plg.: láukia‑nt‑is, láukia‑nt‑i; láukia‑m‑o, laukia‑m‑õs; lauk‑t‑ám, láuk‑tai).

2352