prevolė, civilinis teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą ar susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.

Prievolės dalykas, turinys

Prievolė atsiranda iš sutarčių, sandorių, deliktų, tariamųjų sutarčių, įstatymų ar kitų juridinių faktų, kurie sukuria prievolinius santykius. Kiekviena prievolė turi konkretų dalyką – tai, dėl ko šalys susitarė (perduoti daiktą, teikti paslaugas, neatlikti tam tikrų veiksmų). Prievolės dalyku gali būti bet koks turtas (ir tas, kuris bus sukurtas ateityje), bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar dorovei. Prievolės dalykas turi būti apibrėžtas, teisėtas ir įmanomas, pavyzdžiui, negalioja susitarimai, kurie riboja civilinę atsakomybę už sveikatos sužalojimą, keičia imperatyviąsias normas, numatančias civilinę atsakomybę, ir kita. Prievolės vykdymo objektu laikoma vertybė, kurią kreditorius gauna skolininkui įvykdžius prievolę. Dažniausiai prievolės vykdymo objektas yra daiktai ir pinigai, bet gali būti ir intelektinės veiklos rezultatai, paslaugos (veiksmai), kiti civilinių teisių objektai. Prievolės turinį sudaro kreditoriaus ir skolininko veiksmai, kuriais jie įgyvendina iš prievolės atsirandančias savo subjektines teises ir pareigas. Pagal prievolės šalių teisių ir pareigų įgyvendinimą prievolės gali būti teigiamo (skolininkas gali vykdyti savo pareigas atlikdamas pozityvius veiksmus, pavyzdžiui, perduoti daiktą, atlikti darbus) ir neigiamo (skolininkas turi susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, pavyzdžiui, nedaryti žalos naudojamam daiktui) turinio. Prievolės, kaip ir bet kurio kito teisinio santykio, atveju dalyvauja mažiausiai 2 asmenys: turintis reikalavimo teisę (kreditorius) ir turintis pareigą įvykdyti reikalavimo teisę (skolininkas). Prievolėje gali būti keli kreditoriai ar keli skolininkai. Skiriamos šios asmenų daugeto rūšys: aktyvusis (2 ir daugiau kreditorių ir 1 skolininkas), pasyvusis (2 ir daugiau skolininkų ir 1 kreditorius), mišrusis (keli kreditoriai ir keli skolininkai). Vykdant prievolę turi būti laikomasi įstatymų, sutarties, nustatytų terminų, bendrųjų civilinės teisės ir prievolės vykdymo, ekonomiškumo principų, viešosios tvarkos, profesinės veiklos standartų, etikos taisyklių reikalavimų.

Prievolių skirstymas

Pagal dalyko dalumą skiriamos dalomosios ir nedalomosios prievolės. Visos prievolės dažniausiai yra dalomosios, išskyrus specialiai įstatymų nustatytus atvejus, taip pat kai dėl prievolės dalyko prigimties prievolė nedaloma nei fizine, nei abstrakčia prasme. Jei prievolė yra dalomoji ir ją turi daugiau nei vienas skolininkas ar kreditorius, bet ji nėra solidarioji, tai kiekvienas kreditorius gali reikalauti patenkinti tik savo dalį, o kiekvienas skolininkas įpareigotas įvykdyti tik savo dalį. Nedalomosios prievolės dalykas dėl savo prigimties yra nedalus arba prievolės šalys susitarė dėl tokio jos įvykdymo būdo, kuriuo įvykdyti prievolės dalimis neįmanoma. Prievolės nedalumas reiškia, kad ji negali būti padalyta nei kreditoriams, nei skolininkams, nei jų įpėdiniams.

Pagal dalyko apibrėžtumą prievolės skirstomos į konkrečiąsias, alternatyviąsias, fakultatyviąsias. Konkrečiosios prievolės dalykas yra konkretus veiksmas, pavyzdžiui, grąžinti pasiskolintą pinigų sumą. Alternatyviosios prievolės atveju skolininkas turi atlikti vieną iš dviejų ar iš daugiau skirtingų veiksmų (prievolės įvykdymo pagrindinių būdų) savo, kreditoriaus ar trečiojo asmens pasirinkimu, pavyzdžiui, kreditavimo sutartimi šalys susitaria, kad kreditas gali būti grąžintas eurais pagal nustatytą kursą. Atlikus pasirinktą veiksmą laikoma, kad prievolė visiškai įvykdyta. Fakultatyviąja laikoma prievolė, jei ji turi tik vieną pagrindinį dalyką. Kai prievolės negalima įvykdyti pagrindiniu būdu, ją galima įvykdyti ir kitaip, jei tai neprieštarauja pagrindiniam būdui.

Pagal įvykdymo terminą gali būti terminuotosios ir neterminuotosios prievolės. Terminuotų prievolių pabaiga ar įvykdymas priklauso nuo tam tikro termino, kuris nurodomas kalendorine data, metais, mėnesiais, valandomis, konkrečiu įvykiu ar kita. Terminuotos prievolės skirstomos į atidedamojo (egzistuojanti prievolė, kuri nevykdytina tol, kol nesuėjo tam tikras terminas, nebuvo tam tikros aplinkybės), naikinamojo (prievolės trukmę apibrėžia įstatymai ar šalių susitarimai, prievolė baigiasi šiam terminui suėjus) termino prievoles. Neterminuotų prievolių pabaiga ar įvykdymas nėra siejamas su kokiu nors terminu.

Piniginėmis laikomos prievolės, kurių turinį sudaro pareiga perduoti pinigus. Tokios prievolės gali būti apmokamos grynaisiais pinigais, čekiais, vekseliais, mokamaisiais pavedimais, naudojant mokamąsias korteles ar kitomis teisėtomis mokėjimo priemonėmis.

Pagal tai, kaip skolininkai įgyvendina savo subjektines teises ir pareigas, prievolės skirstomos į solidariąsias ir subsidiariąsias. Solidariosios prievolės kreditorių ir skolininkų reikalavimai bei skolininkų ir kreditorių pareigos yra solidarūs. Solidarusis kreditorių reikalavimas reiškia, kad kiekvienas kreditorius turi teisę pareikšti skolininkui reikalavimą ir dėl visos skolos, ir dėl jos dalies. Solidarioji skolininkų pareiga reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų ir visi ar keli skolininkai bendrai, ir bet kuris iš jų atskirai, be to, ir visą, ir dalį prievolės. Subsidiariąja vadinama prievolė, kai ją įvykdyti papildomai su pagrindiniu skolininku yra įpareigotas papildomas skolininkas, bet tik tą dalį, kurios neįvykdė pagrindinis skolininkas.

Pagal teisių ir pareigų sąsają su prievolės subjektais skiriamos asmeninės ir neasmeninės prievolės. Asmeninės prievolės kreditorius ar skolininkas gali būti tik konkretus, bet ne bet kuris kitas asmuo. Asmeninės dažniausiai būna prievolės, kylančios dėl intelektinės veiklos rezultatų, taip pat prievolės, kurių dalykas yra paslaugos, kai kreditoriui svarbios paslaugų teikėjo profesinės kvalifikacijos savybės, pavyzdžiui, asmuo susitaria su dailininku, kad šis nutapytų jo portretą. Neasmeninėmis laikomos prievolės, kuriose skolininko ar kreditoriaus veiksmus gali atlikti bet kuris kitas asmuo, pavyzdžiui, skolą kreditoriui gali grąžinti ne tik pats skolininkas, bet ir kitas asmuo.

Prievolė gali būti pagrindinė (galioja ir be papildomos prievolės) ir papildoma (priklauso nuo pagrindinės, pavyzdžiui, laidavimas yra papildoma prievolė, kai baigiasi pagrindinė prievolė, baigiasi ir laidavimas).

Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą tarp šalių skiriamos vienašalės (viena šalių turi tik teises, kita – tik pareigas) ir dvišalės (abi šalys turi ir teises, ir pareigas) prievolės.

Prievolė baigiasi tinkamai ją įvykdžius, suėjus naikinamajam terminui, šalims susitarus, kai skolininku ir kreditoriumi tampa tas pats asmuo, kai negalima prievolės įvykdyti dėl aplinkybės, už kurią skolininkas neatsako, mirus fiziniam asmeniui ar likvidavus juridinį asmenį, jei prievolė negali būti įvykdyta nedalyvaujant skolininkui, mirus kreditoriui, jei prievolės įvykdymas buvo skiriamas jam asmeniškai, kreditoriui atleidus skolininką nuo prievolės įvykdymo.

Prievolės raida

Senovės Romoje prievolė buvo minima Dvylikos lentelių įstatymuose: skolininkas už skolą atsakė savo asmeniu – neišsimokantį skolininką kreditorius be teismo galėjo pagrobti. Plečiantis civilinei apyvartai atsirado naujų sutarčių, sudaromų ne taip formaliai, švelnėjo skolininko atsakomybė. Skolininko asmeninė atsakomybė buvo pakeista turtine. Romos respublikos laikotarpiu buvo prievolės atsiradimo 2 pagrindinės priežastys: sutartys ir teisės pažeidimai (deliktai). Plėtojantis ūkiniams ryšiams ir prekybai atsirado prievolės, kurios aiškiai buvo kilusios ne iš sutarčių ir ne iš deliktų. Vienos jų buvo panašios į prievoles, atsiradusias iš sutarties, ir vadintos prievolėmis tarsi iš sutarties, kitos – panašios į prievoles, kilusias iš deliktų, ir buvo vadinamos prievolėmis tarsi iš deliktų. Tokia prievolių klasifikacija įtvirtinta Justiniano kodifikacijoje.

Prievolės reglamentavimas Lietuvoje

LIETUVOJE prievoles reglamentuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001).

640

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką