priežastingùmas, priežasties ir padarinio santykis, kuris sieja įvykius (kai vienas sukelia kitą) arba sąveikaujančius objektus, reiškinius (kai vienas paveikia kitą). Priežastingumui dažniausiai priskiriamos ir filosofijoje daugiausia nagrinėjamos keturios savybės: reguliarumas arba dėsningumas (priežastys paklūsta dėsniams); priežasties pirmumas laiko atžvilgiu (ji įvyksta anksčiau nei padarinys, todėl priežastingumas yra asimetriškas santykis); gretimumas (priežastis neveikia per atstumą, tarp jos ir padarinio yra kitos priežastys; artiveika ir toliveika); ryšio būtinumas (jei priežastis įvyksta, būtinai turi įvykti ir jos pasekmė, o kas turi priežastį, nėra atsitiktinumas). Filosofijoje priežastingumo sąvoka reikšminga priežastinio determinizmo doktrinoje (P. S. de Laplace’as ir kiti), kurioje visi reiškiniai paaiškinami priežastiniais ryšiais, o priežastys visada paklūsta išimčių neturintiems dėsniams (dar fatalizmas, laisvė, likimas). Priežastingumo kriterijų apibrėžimas yra mokslo filosofijos uždavinys, jie reikšmingi vertinant mokslinį aiškinimą.
Iki naujųjų amžių įtakingiausia buvo Aristotelio priežastingumo samprata (priežastis). Racionalizmo filosofijoje (B. Spinoza ir kiti) priežastingumas buvo tapatinamas su loginio pagrindo ir sekmens ryšiu. Empiristas D. Hume’as, remdamasis priežasčių ir padarinių pažinimo analize ir prielaida, kad įmanoma stebėti tik atskirus įvykius, bet ne juos siejančius priežastinius ryšius, suformulavo priežasties du apibrėžimus: priežastingumą sudaro vien nuolatinis ir taisyklingas panašių objektų jungimasis, pirmumas laiko atžvilgiu ir gretimumas; priežastingumas yra nevalingai susiformuojantis stebėtojo įprotis vieną stebimą objektą (priežastį) pagal praeityje stebėtus reguliarumus mintyse sieti su kitu (padariniu). D. Hume’o nuomone, išvados apie priežastis ir padarinius visada remiasi gamtos vienodumo principu (prielaida, kad panašios priežastys ateityje sukels panašius padarinius kaip ir anksčiau), kuris neįrodomas nei remiantis patyrimu, nei aprioriškai. T. Reidas kritikavo D. Hume’o priežastingumo apibrėžimus remdamasis tuo, kad ne visi reguliarumai tiesiogiai atspindi priežastinius ryšius (pavyzdžiui, po nakties reguliariai ateina diena, bet šie įvykiai nėra susiję priežastiniu ryšiu). I. Kantas teigė, kad priežastingumas yra viena iš 12 apriorinių grynųjų intelekto sąvokų (kategorijų), be kurių gamtos reiškinių pažinimas būtų neįmanomas. Sintetinis apriorinis principas, kad visi įvykiai turi dėsningas priežastis, I. Kantui yra būtina patyrimo sąlyga, be kurios būtų neįmanoma atskirti subjektyvaus suvokimų ir objektyvaus reiškinių nuoseklumo. 19–20 a. pirmos pusės empirizmo filosofija (J. S. Millis, loginis pozityvizmas) plėtojo D. Hume’o pažiūras ir teigė, kad konkrečių įvykių priežastinį ryšį sudaro vien įvykių reguliarumai ir subjektyvios stebėtojo asociacijos (vadinamoji reguliarumo teorija). Gamtos dėsnio sąvoką imta laikyti aiškesne ir ne tokia metafiziška nei priežastingumas sąvoka. R. Carnapas priežastingumo kriterijumi pavadino numatomumą (mokslinis numatymas). B. Russellas teigė, kad mokslas gali apsieiti be priežasties ir priežastingumo sąvokų. Įtakingame J. L. Mackie išpopuliarintame reguliarumo teorijos variante priežastis apibrėžiama kaip nepakankama, bet reikalinga nebūtinos, bet pakankamos sąlygos dalis (būtinoji sąlyga). 20 a. antros pusės filosofai (G. E. M. Anscombe, D. M. Armstrongas, N. Cartwright, C. J. Ducasse’as, W. C. Salmonas ir kiti) kritikavo reguliarumo teoriją ir pasiūlė naujas priežastingumo sampratas. D. K. Lewisas siūlė apibrėžti priežastingumą naudojant kontrafaktinius sąlyginius teiginius, P. Suppesas – pagal statistinius įvykių sąryšius.
L: D. Hume Žmogaus proto tyrinėjimas Vilnius 1995; I. Kant Grynojo proto kritika Vilnius 21996; J. L. Mackie The Cement of the Universe Oxford 21980; Causation / sud. E. Sosa, M. Tooley Oxford 1993; J. Pearl Causality Cambridge 2000.
68