profèsinės sjungos, profsjungos, darbininkų susivienijimai darbo santykiams su darbdaviais reguliuoti. Viena svarbiausių darbininkų judėjimo formų. Atsirado 18 a. Anglijoje plėtojantis pramonės perversmui. Iš pradžių vienijo kvalifikuotus darbininkus (dėl didelio nedarbo nekvalifikuoti darbininkai buvo lengvai atleidžiami), viena pirmųjų profesinių sąjungų laikoma Lankašyro verpėjų sąjunga. Didžiosios Britanijos profesinių sąjungų judėjimo tradicijos turėjo didžiausią įtaką kitoms šalims. Darbininkai bendromis pastangomis daugiausia siekė didesnio užmokesčio ir geresnių darbo sąlygų. Viena svarbiausių kovos formų buvo streikai. Iš pradžių tokie kolektyviniai darbininkų veiksmai buvo draudžiami (Didžiojoje Britanijoje 1799–1824), bet ši politika nedavė rezultatų, profesinės sąjungos tapo masine kovos forma. 1834 Didžiojoje Britanijoje R. Oweno iniciatyva susikūrė Nacionalinis tredjunionų susivienijimas, kuris gyvavo neilgai. Nacionaliniu mastu pavienių ūkio šakų profesinės sąjungos bei tarpšakiniai profesinių sąjungų centrai pradėjo vienytis 19 a. viduryje (1868 įkurtas Britanijos tredjunionų kongresas). Į profesinių sąjungų judėjimą įsitraukė ir moterys, kurių pirmosiose profesinėse sąjungose nebuvo. 1874–86 susikūrė apie 40 tik moterų profesinių sąjungų. 19 a. antroje pusėje profesinių sąjungų judėjime radosi ir kitokių pakitimų, pvz., vietoj anksčiau kurtų tos pačios profesijos dirbančiųjų susivienijimų atsirado šakiniai susivienijimai (vienijo įvairių profesijų žmones, dirbančius toje pačioje ūkio srityje, be to, į profesines sąjungas pradėta priimti ir nekvalifikuotus darbininkus; dar naujieji tredjunionai). Profesinės sąjungos tapo politiniu veiksniu. Šiuo laikotarpiu nusistovėjo iš esmės vienoda kolektyvinių darbo sutarčių sistema, t. y. konkrečiõs įmonės, akcinės bendrovės ir kito ūkio subjekto kolektyvinė sutartis, ūkio šakos lygmens tarifų sutartis ir bendranacionalinė (generalinė) sutartis; žemesnio lygmens sutartys negali nustatyti blogesnių darbo sąlygų nei aukštesnio lygmens (tokia sistema daugumoje šalių liko iki 21 a. pradžios). Vėliau profesinių sąjungų judėjimas panašiai plėtojosi ir kitose šalyse, pvz., Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmuoju nacionalinio lygio profesinių sąjungų susivienijimu tapo 1869 įkurta Darbo riterių organizacija, bet daug tvirtesnė ir ilgalaikė pasirodė esanti 1881 įkurta Amerikos darbo federacija. Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose profesinės sąjungos kėlė tik ekonominius reikalavimus, kitose išsivysčiusiose šalyse jų veikla buvo daugiau politizuota. Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje joms didelę įtaką darė anarchosindikalistai, Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje – socialdemokratai. Šiose šalyse profesinių sąjungų judėjimas ideologiškai buvo kairesnis, iš dalies dėl to profesinių sąjungų legalizavimas vyko vėliau, pvz., Prancūzijoje profesinių sąjungų veikla galutinai nustota drausti 1884. Vokietijoje 1933 į valdžią atėję naciai profesines sąjungas buvo panaikinę. 20 a. antroje pusėje profesinių sąjungų plėtros revoliucinis laikotarpis baigėsi, pradėjo vyrauti socialinės partnerystės ideologija. Profesinių sąjungų judėjimas prasidėjo ir besivystančiose Azijos ir Afrikos šalyse, bet net ir 21 a. pradžioje čia (išskyrus ekonomiškai stiprias šalis Japoniją, Pietų Korėją, Braziliją ir kitas) darbininkų susivienijimai yra negausūs ir mažai įtakingi.
Apie profesines sąjungas Lietuvoje Lietuvos profsąjungos.