progrãminė mùzika, instrumentinė muzika, kurioje muzikiniais garsais vaizduojami, perteikiami kūrinio programoje nurodyti vaizdiniai. Absoliučiosios muzikos priešybė.
Žanrai, bruožai, susiklostymas
Dažniausi programinės muzikos žanrai – simfoninė poema, simfoninis paveikslas, siuita, pjesė ar pjesių ciklas, fantazija, uvertiūra. Kaip programa gali būti suprantamas kūrinio pavadinimas, epigrafai, kompozitoriaus parašytas turinio paaiškinimas ar nuoroda į jau egzistuojantį meno kūrinio siužetą. Kai programinės muzikos kūriniui suteikiamas tik pavadinimas, nurodomas muzikos raiškos objektas (M. K. Čiurlionio simfoninė poema Miške). Kaip apibendrinto pobūdžio programa pasitelkiami dažniausiai literatūros (F. Liszto simfoninės poemos Hamletas pagal W. Shakespeare’o tragediją, Mazepa pagal V. Hugo poemą, Orfėjas pagal senovės graikų mitą) ar dailės kūrinių (M. Musorgskio fortepijoninių pjesių ciklas Parodos paveikslėliai pagal V. Hartmano dailės parodos įspūdžius, F. Liszto fortepijoninės pjesės Hunų mūšis pagal W. von Kaulbacho paveikslą, Mąstytojas pagal Michelangelo skulptūrą) siužetai. Detali programa grindžiama platesniais kompozitoriaus komentarais, konkretinančiais ne tik kūrinio pavadinimą, bet ir jo dalių turinį. Tokio tipo programas savo simfonijoms rašė H. Berliozas (Fantastinė simfonija, Haroldas Italijoje).
Pirmasis programinės muzikos terminą pavartojo F. Lisztas, rašydamas apie savo simfonines poemas. Programinės muzikos ištakomis laikomi įvairūs vaizdavimo muzikiniais garsais atvejai (anglų virginalininkų, prancūzų klavesinininkų kūryba), bet daugelis iki 19 a. sukurtų instrumentinių kūrinių, turinčių pavadinimus, priskirtini garsų tapybai. Programinei muzikai susiklostyti įtakos turėjo ir vokalinės instrumentinės kompozicijos (kačia, chasse, šansona, batalija, madrigalas, vėliau – oratorija ir opera), kuriose muzikiniais garsais buvo perteikiami žodiniame tekste minimi objektai ar veiksmai. Muzikos raiškos galimybių sampratai itin svarbios buvo baroko afektų teorija, muzikinės retorikos ir garsų pamėgdžiojimo teorijos.
Raida
Pirmaisiais ryškiais programinės muzikos kūriniais laikoma J. Kuhnau šešios Biblijos sonatos (1700) ir A. Vivaldi koncertų ciklas Metų laikai (1717). Šiose kompozicijose autoriai pateikė detalias kūrinio programas, kurios turėjo įtakos jų muzikos raiškai. Vienos klasikų instrumentinėje muzikoje siužetiškai plėtojamų vaizdinių aptinkama retai (ryškiausias pavyzdys – L. van Beethoveno Pastoralinė simfonija 1808).
Programiškumas, vaizdingumas būdinga romantikų instrumentinei muzikai. Pirmieji ryškūs tokio tipo kūriniai pasirodė 19 a. 4 dešimtmetyje: H. L. Berliozo Fantastinė simfonija (1830), simfonija Haroldas Italijoje (1832), R. Schumanno fortepijoninių pjesių ciklas Karnavalas (1834-35), F. Mendelssohno‑Bartholdy uvertiūros simfoniniam orkestrui ir kita. Programinės muzikos kūrinius kūrė F. Lisztas (simfoninės poemos Tasso, skundas ir triumfas 1849, Preliudai 1854, simonija Faustas 1857, fortepijoninis ciklas Klajonių metai 1848–77), R. Straussas (simfoninės poemos Don Kichotas 1897 ir Don Žuanas 1889). Programinės muzikos bruožų yra R. Wagnerio operų uvertiūrose. Jos turi turinį sukonkretinančias programas ir dažnai per simfoninius koncertus atliekamos kaip savarankiškos kompozicijos. Programinė muzika išplito rusų (N. Rimskio‑Korsakovo, M. Musorgskio, P. Čaikovskio, A. Liadovo) ir čekų (B. Smetanos, A. L. Dvořáko) romantikų instrumentinėje muzikoje. Ji būdinga ir impresionistų (C. A. Debussy, M. Ravelio) muzikinei kūrybai. 20 a. programinių kūrinių kūrinių sukūrė A. Schönbergas, I. Stravinskis, B. Bartókas ir kiti.
Programinė muzika Lietuvoje
Lietuvoje programinė muzika pradėta kurti 20 a. pradžioje. Pirmieji lietuvių programiniai simfoniniai kūriniai – M. K. Čiurlionio simfoninės poemos Miške (1901) ir Jūra (1907). Programinių kompozicijų sukūrė J. Naujalis (Svajonė apie 1930, Ruduo apie 1930), J. Gruodis (Rudenėlis 1922, Gyvenimo šokis 1928, Iš Lietuvos praeities 1939), K. V. Banaitis (Lietuvos idilijos 1928), J. Gaidelis (Šatrijos raganų karnavalas, Gedimino sapnas, arba Vilniaus legenda abi 1940), B. Dvarionas (Žiemos eskizai 1953–54), S. Vainiūnas (Mažoji vabzdžių siuita 1949, Gimtinės pievos 1965), J. Pakalnis (Lituanica I 1935), J. Juzeliūnas (Afrikietiški eskizai 1961), E. Balsys (Jūros atspindžiai 1981, Portretai 1983), V. Klova (Vilniaus paveikslai 1962), F. R. Bajoras (Veiksmažodžių siuita 1966, Prabėgę metai 1978–79), J. Juozapaitis (Rex 1973, Jūratė ir Kastytis 1974, Zodiacus 1977), B. V. Kutavičius (Prutena: Užpustytas kaimas 1977), A. Martinaitis (Paskutinių sodų muzika 1979, Saulės kelias 2011), V. Bartulis (1750 metų liepos 17‑osios vizija 1984), J. G. Janulytė (Smėlio laikrodžiai 2010) ir kiti.
L: M. Aranovskij Čto takoe programnaja muzyka? Moskva 1962; C. Dahlhaus Die Idee der absoluten Musik Leipzig 1979; P. Petersen, C. Floros, H. I. Marx Programmusik. Studien zu Begriff und Geschichte einer umstrittenen Gattung Laaber 1983.
42