prókalbė, hipotetinė anksčiau egzistavusi kalba – bendrasis kalbinis šaltinis, iš kurio kilo kalbinė šeima, jos grupės, pogrupiai ir atskiros šiuolaikinės kalbos. Prokalbė – viena svarbiausių lyginamosios istorinės kalbotyros sąvokų, iš pradžių atsiradusi indoeuropiečių kalbotyroje. Nėra išlikusių jokių prokalbės paminklų, bet prokalbęs įmanoma atkurti.
prokalbės sąvoka pradėta plačiai vartoti pasirodžius vokiečių kalbininko A. Schleicherio veikalams (~19 a. vid.). Didelę įtaką jiems turėjo Ch. R. Darwino teorija apie biologinių rūšių atsiradimą. Pagal A. Schleicherio kalbų giminystės teoriją indoeuropiečių prokalbė suskilo į šakas ir atšakas, šios – į dar smulkesnes atšakas – atskirų indoeuropiečių kalbų grupių prokalbes. Vienai šakai priklausančios kalbos yra kilusios iš bendros prokalbės. Pvz., iš vienos prokalbės atsiradusi germanų kalbų prokalbė kartu su baltų ir slavų prokalbė; iš germanų prokalbės kilusios visos dabartinės germanų kalbos. Baltų ir slavų prokalbės suskilusios į dvi prokalbes; iš vienos jų atsiradusios visos baltų, iš kitos – visos slavų kalbos. Vienai šakai priklausančios kalbos tarpusavyje artimesnės negu kalbos, priklausančios skirtingoms šakoms. Iš vienos prokalbės kilusios visos keltų ir italikų kalbos, iš kitos (arijų prokalbė) – visos indoarijų ir iranėnų kalbos. Artimiausios baltų kalboms yra slavų, po jų – germanų kalbos. A. Schleicheris pirmasis bandė nustatyti bendrą baltų ir slavų kalbų prokalbę. Iš bendros prokalbės atsiradusios kalbos pripažįstamos genetiškai giminingomis, bet jų giminystės ryšiai dažnai tampa diskusijų objektu. A. Schleicherio schemą šiek tiek modifikavo A. Fickas ir C. Lottneris. A. Schleicherio prokalbės teorija buvo peržiūrėta pasirodžius H. Schuchardto vadinamai lingvistinio vientisumo ir J. Schmidto kalbinių bangų teorijai, jose skelbiama, kad giminingos kalbos neturi ryškių ribų; panašiai kaip tarp augalų rūšių nėra ryškių skirtumų, tik laipsniškas pereinamumas, taip ir tarp artimai giminiškų kalbų arba tarmių yra pereinamumo zonos. Šios teorijos pavaizduotos J. Schmidto schemoje, kurią grafiškai modifikavo A. Meillet ir V. Pisani. Teorijos esminių skirtumų neturi, nes H. Schuchardtas ir J. Schmidtas rėmėsi A. Schleicherio idėjomis. W. P. Schmidas iškėlė baltų centrizmo hipotezę, pagal kurią indoeuropiečių prokalbės skilimo centre buvo baltų tarmės (genealoginė kalbų klasifikacija).
Prokalbės yra rekonstruojamos įvairiais lygmenimis: fonetiniu ir fonologiniu, gramatiniu (morfologiniu ir sintaksiniu), leksiniu ir semantiniu. Sudėtingiausia yra prokalbės teksto lygmens rekonstrukcija. Pirmasis tokios rekonstrukcijos galimybę parodė A. Schleicheris, bandęs atkūrti pasakėčią indoeuropiečių prokalbe. Nuo tol prokalbės rekonstrukcijos metodai nuolat tobulinami. Nustatyta, kad prokalbei atsirasti didelę reikšmę turėjo ne tik kalbų skilimas, bet ir jų jungimasis ir maišymasis. Pvz., visų šiuolaikinių romanų kalbų prokalbė buvo lotynų kalba, bet iš romanų kalbų palyginimų (kaip daroma atkuriant indoeuropiečių arba baltų prokalbę) neįmanoma tiesiogiai nustatyti buvusių lotynų kalbos formų. Romanų kalbos formavosi skirtingoms vietinėms kalboms asimiliuojantis su ten paplitusiomis lotynų kalbos formomis.
Atkuriant indoeuropiečių prokalbę, baltų, slavų, germanų atskiras prokalbes didelę reikšmę turi lietuvių kalba ir įvairios jos tarmės. Lietuvių kalba išsaugojo daug fonetinių, morfonologinių, gramatinių ir leksinių indoeuropiečių prokalbės bruožų, kuriuos daugelis indoeuropiečių kalbų jau seniai prarado. Lietuvių kalboje yra nemažai tokių formų, kurios archajiškesnės net už hetitų, sanskrito, senovės graikų, lotynų ir kitų seniausių indoeuropiečių kalbų formas. Daugelis slavų prokalbės formų iki 21 a. gyvuoja šiuolaikinėje lietuvių ir gerokai mažiau latvių kalbose.
Indoeuropiečių kalbotyros naudojami prokalbės rekonstrukcijos metodai vėliau sėkmingai panaudoti atkuriant finų ir ugrų, tiurkų, kaukaziečių, Afrikos ir kitas kalbines šeimas ir jų atskiras prokalbes.
1468