Propèrcijus, Sekstas Propercijus (Sextus Propertius) apie 50 pr. Kr.? apie 16 pr. Kr.?, romėnų poetas. Kilo iš Asyžiaus, mokėsi ir gyveno Romoje. Išleido 4 elegijų knygas. Pirmųjų 3 knygų dauguma elegijų skirtos mylimajai Cintijai. Jų temos tradicinės: meilės džiaugsmai ir kančios, mylimosios išvykimas iš Romos, liga, laiškas, varžovas ir kita. Lyriniam elegijų subjektui būdinga nuolatinės įtampos būsena, didžiulė aistra, Cintija sudaro jo gyvenimo turinį, yra jo mūza. Propercijus išdėstė savo estetines pažiūras: herojinį Homero epą jis laikė pasenusiu, vertingesni esą helenizmo poetai, kuriais Propercijus pasiryžęs sekti, skelbėsi romėnų Kalimachu, todėl stengėsi pelnyti mokyto poeto vardą ir įdėjo į elegijas daug net amžininkams neaiškių mitų elementų, jų užuominų ir aliuzijų. Propercijus išsiskyrė iš kitų elegikų vaizduojamojo meno, ypač skulptūros, pomėgiu: elegijose dažnai šmėsčioja jų vaizdai. Elegijų stilius sudėtingas, veržli minčių eiga dažnai trūkinėja, temų kaita nemotyvuota, daug neaiškių užuominų, drąsių metaforų, naujadarų, archaizmų, neįprastų žodžių junginių. 3 knygoje atsisveikinęs su Cintija 4 knygoje aprašė Romos istoriją ir mitologiją. Vadovaudamasis helenizmo poezijos tradicija, aiškino dievo Vertumno, ant Kapitolijaus stūksančios Tarpėjos uolos, Jupiterio Feretrijaus vardų kilmę, Didžiojo aukuro atsiradimą Jaučių turguje, pagerbė Aktijo mūšio pergalės sukaktį ir kita. Du kartus grįžo prie meilės motyvo, bet dabar šlovino garbingą matronos meilę savo vyrui. Kelis šimtus metų Propercijus buvo skaitomas, vėliau užmirštas ir vėl atrastas F. Petrarcos. Propercijaus poezijos įkvėptas J. W. Goethe sukūrė poetinį ciklą Romos elegijos.
273