propòrcinė rinkmų sistemà, rinkimų sistema, kuria siekiama atstovaujamąją instituciją sudaryti taip, kad visos visuomenės politinės grupės joje gautų vietų proporcingai rinkimuose gautų balsų skaičiui. Proporcinė rinkimų sistema dažniausiai priešinama su mažoritarine rinkimų sistema, pagal kurią vietų skaičius būna neproporcingas, rinkimų rezultatai, ypač taikant vadinamąją pirmas prie finišo arba premijinę sistemą, gali rodyti labai iškreiptą jėgų santykį.
Rūšys
Populiariausi trys proporcinės rinkimų sistemos variantai.
Pagal pirmąjį rinkimų apygardos neišskiriamos (visa šalis yra viena rinkimų apygarda), visuose balsavimo punktuose rinkėjai gauna identiškus biuletenius su partijų kandidatų sąrašais. Sąrašai gali būti uždari (rinkėjai balsuoja už visą kandidatų sarašą) arba atviri (pagal nustatytą balsavimo metodą rinkėjas gali balsuoti už vieną kandidatą, už du arba gali pažymėti, kokia tvarka kandidatai turi būti išvardyti; dar vadinama laisvų sąrašų sistema; taip balsuojama, pvz., Suomijoje, Olandijoje, Brazilijoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje).
Pagal antrąjį variantą sudaroma keletas daugiamandačių rinkimų apygardų. Kiekvienoje apygardoje jau minėtais būdais renkamas tam tikras (pvz., 5, 10 ar nevienodas skaičius, jei apygardų dydžiai skiriasi) deputatų skaičius, t. y. būsimojo parlamento dalis.
Pagal trečiąjį – perduodamo balso – metodą daugiamandatėse rinkimų apygardose kiekvienas rinkėjas balsuoja už du ar daugiau kandidatų. Išrenkama daugiau kandidatų nei yra vakansijų. Norėdamas laimėti kandidatas turi surinkti tam tikrą balsų kvotą, kuri apskaičiuojama bendrą balsavusių rinkėjų skaičių padalijus iš vietų skaičiaus ir pridėjus vieną balsą. Pvz., jei renkami šeši parlamento nariai, balsų kvota bus lygi balsavusiųjų skaičiui, padalytam iš septynių. Jei kandidatas gavo daugiau balsų nei reikia kvotai, likę balsai tenka kitiems išrinktiems kandidatams. Taip skaičiuojama tol, kol užpildomos visos vakansijos. Ši sistema taikoma renkant kai kurių Australijos valstijų parlamentus, t. p. Airijoje, Estijoje, Šiaurės Airijoje, Škotijoje ir Maltoje renkant vietos valdžios institucijas.
Daugelyje šalių, kur yra proporcinė rinkimų sistema, įvestas cenzas, pagal kurį partija gauna vietų tik tada, kai surenka daugiau už nustatytą mažiausią procentą (dažniausiai 2–5 %) balsų. Šio vadinamojo slenksčio šalininkai tvirtina, kad taip išvengiama per didelio politinių jėgų skaidymosi, į parlamentą nepatenka mažos, dažnai ekstremistinės partijos.
Istorija
visos valstybės mastu proporcinė rinkimų sistema pirmą kartą pritaikyta 1900 renkant Belgijos parlamentą. Belgijos parlamento rūmai Briuselyje (1783, architektas B. Guimardas)
Proporcinė rinkimų sistema atsirado 19 a. viduryje Danijoje ir Didžiojoje Britanijoje, taip čia balsuota renkant kai kurias savivaldos institucijas. Visos valstybės mastu proporcinė rinkimų sistema pirmą kartą pritaikyta 1900 renkant Belgijos parlamentą. Vėliau Europoje proporcinė rinkimų sistema plito, nes buvo palanki politinio pliuralizmo ir daugiapartinės sistemos plėtrai, sudarė sąlygas kurtis naujoms reformistinėms ir galimybę išlikti paramą praradusioms anksčiau įtakingoms partijoms (pvz., Didžiosios Britanijos liberalams). Daugelyje šalių proporcinė rinkimų sistema pakeitė anksčiau taikytą mažoritarinę rinkimų sistemą. 21 a. pradžioje proporcinė rinkimų sistema vyrauja Europos šalyse, pagal ją visose Europos šalyse renkamas ir Europos Parlamentas.
Privalumai ir trūkumai
Proporcinė rinkimų sistema palankesnė mažesnėms partijoms ar grupėms, todėl daugeliui atrodo teisingesnė. Pagal tokią sistemą rinkėjai labiau linkę balsuoti už kandidatus, kurių nuomonė jiems artimesnė, o ne už tuos, kurie turi daugiau galimybių būti išrinkti. Proporcinės rinkimų sistemos šalininkai dažnai pabrėžia, kad valdžios priimami sprendimai laikytini teisėtais tik tada, kai priimami įvertinus įvairias šalyje esančias nuomones.
Sistemos kritikai tarp proporcinės rinkimų sistemos trūkumų dažniausiai išskiria tai, kad renkant šiuo būdu retai kuri partija laimi absoliučią daugumą, suformuotos koalicinės vyriausybės dažnai nėra stabilios. Be to, rinkėjai balsuoja už partijų sąrašus, kuriuose dauguma įrašytų kandidatų jiems negirdėti.
Ir mažoritarinės, ir proporcinės rinkimų sistemos trūkumai gerai žinomi, todėl dažnai taikomos mišrios sistemos: dalis mandatų skirstoma pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, dalis – pagal partijų sąrašus.
Lietuvoje
Lietuvoje 1920–26 Seimas buvo renkamas pagal proporcinę rinkimų sistemą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir 1992 priėmus naują Seimo rinkimų įstatymą įsigaliojo mišri rinkimų sistema. 71 Seimo narys renkamas pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, kiti 70 – pagal proporcinę rinkimų sistemą. Renkant pagal proporcinę rinkimų sistemą taikoma kvotų sistema: gautų balsų už sąrašus, kurie surinko ne mažiau kaip 5 % (7 % balsuojant už jungtinį kandidatų sąrašą), skaičius dalijamas iš mandatų skaičiaus (70; jei gaunama liekana, ji atmetama, o prie gauto skaičiaus pridedamas 1) ir gaunama rinkimų kvota. Kiekvienos partijos gautas balsų skaičius dalijamas iš šios kvotos ir gaunamas mandatų skaičius parlamente. Jei mandatų skaičiai gaunami su liekana, tos liekanos surašomos iš eilės (pradedant nuo didžiausios) ir likę balsai po vieną paskirstomi partijoms, kurių liekanos didžiausios.
Savivaldybių tarybos renkamos pagal proporcinę rinkimų sistemą, nuo 2011 dalyvaujant ir pavieniams kandidatams ar jų koalicijoms, nuo 2015 – ir visuomeniniams rinkimų komitetams.
laisvų sąrašų sistema; proporcinio atstovavimo sistema; daugiamandatė rinkimų apygarda