protestantzmas (lot. protestans, kilm. protestantis – prieštaraujantis), viena iš 3 pagrindinių (greta katalikybės ir stačiatikybės) krikščionybės krypčių.
Doktrina
Protestantizmo šalininkai save laiko atstatytąja ir atnaujinta Jėzaus Kristaus Bažnyčia, Visuotinės Bažnyčios dalimi, dauguma jų pripažįsta senuosius Bažnyčios tikėjimo išpažinimus (Apaštalų simbolį, Credo, Atanazo simbolį).
Protestantizmo bažnytinis mokymas ir dogmos pagrįstos Biblija, kuri yra užrašytasis Dievo žodis. Biblija nelaikoma vieninteliu mokymo ir teologijos šaltiniu, bet aukščiausiuoju visų tikėjimo išpažinimų, tarnysčių ir tradicijų autoritetu. Pripažįsta Biblijos 66 knygas (atmeta Antrojo kanono knygas). Pamaldų pagrindą sudaro Biblijos skaitymai ir ją aiškinantis pamokslas, be to, protestantų Bažnyčios skatina pasauliečius savarankiškai studijuoti Bibliją (namų rateliuose ar kituose sambūriuose).
Protestantizmo doktrina teigia, kad kiekvienas žmogus, kuris tiki Evangelijos pažadu, dėl tobulos Jėzaus Kristaus tarnystės ir aukos yra Dievo visiškai išteisinamas; tai yra Dievo dovana, nes vyksta vien iš jo malonės ir negali būti žmogaus nuopelnas. Tikėjimą suvokia kaip žmogaus asmeninį pasitikėjimą Dievo pažadais ir pabrėžia asmeninį išganymo tikrumą; išteisintas žmogus dėl savo tikėjimo ir dėkingumo Dievui daro gerus darbus ir eina šventėjimo keliu. Teigia, kad kiekvienas žmogus stovi Dievo akivaizdoje ir yra asmeniškai jam atsakingas, turi tiesioginį santykį su Dievu, todėl jam nereikia jokių tarpininkų ir užtarėjų (atmetama Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų tarpininkavimo samprata). Dievas pats per savo Šventąją Dvasią žmoguje sukuria tikėjimą, pasinaudodamas savo malonės įrankiu – skelbiamu Dievo žodžiu.
Pripažįsta 2 sakramentus: Krikšto ir Šventosios Vakarienės, kuriuos laiko regimaisiais tikėjimo ženklais, kartu su Dievo žodžiu stiprinančiais tikėjimą, o be tikėjimo esančius niekiniais. Šventosios Vakarienės, kaip aukos, prasmė ir transsubstanciacija atmetama. Dėl nevienodos sakramentų sampratos (nesutariama dėl vaikų ir suaugusiųjų krikšto, Kristaus kūniško ar dvasinio dalyvavimo Šventojoje Vakarienėje), įvairių tradicijų, bažnytinės struktūros akcentų atsirado įvairios protestantizmo šakos; jas vienija bendri įsitikinimai, suformuoti, priimti ir įgyvendinami nuo reformacijos laikų. Protestantai Bažnyčią laiko tikinčiųjų bendruomene, bet nesančia nei tarpininke tarp Dievo ir žmonių, nei teikiančia išganymo. Bažnyčios vadovu ir galva laikomas vien Jėzus Kristus. Jos tarnautojai pašaukti atlikti įvairias užduotis; nei kunigai ar pastoriai, nei teologai, nei kiti tarnautojai nesudaro jokio išskirtinio luomo, veikia lygiai ir kartu su bendruomene. Dažnai vadovus išsirenka pati bendruomenė, pasauliečiai dalyvauja visuose institucinės veiklos lygmenyse.
Struktūra ir organizacija
Institucinės struktūros sandara įvairiose Bažnyčiose skiriasi (vyskupinė, presbiterinė‑sinodinė, kongregacinė). Dauguma Bažnyčių suteikia vietinėms bendruomenėms didelį savarankiškumą, nariams – balso ir dalyvavimo Bažnyčios valdyme teisę.
Istorija
Susiformavo 16 a. reformacijos laikais. Sąvokos atsiradimas susijęs su 1529 Speyerio II susirinkime M. Liuterio sekėjų pareikštu protestu (lot. protestatio) dėl reformacijos šalininkų teisių ribojimo ir bandymų sustabdyti reformacijos plitimą Šv. Romos imperijoje. Nuo 17 a. pradžios daugumoje šalių protestantizmo šalininkams apibrėžti įsitvirtino sąvoka evangelikai, nuo 19 a. terminas tapo kai kurių Bažnyčių oficialaus pavadinimo dalimi (Evangelikų Liuteronų Bažnyčia, Evangelikų Reformatų Bažnyčia ir kitos); tuo pavadinimu išreiškiama viso reformacijos judėjimo esmė: grįžimas prie Evangelijos kaip svarbiausio tikėjimo šaltinio.
Kelios protestantizmo judėjimo srovės išsiskyrė jau reformacijos pradžioje. Iš pradžių visas judėjimas Šv. Romos imperijoje vadinosi liuteronų, apie 16 a. vidurį išsiskyrė 2 protestantizmo šakos – evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų. Vokietijoje, Skandinavijoje ir Baltijos šalyse susidarė specifinė grupė Bažnyčių (jos vėliau buvo pavadintos Evangelikų Liuteronų Bažnyčiomis), kurių tikėjimo išpažinimai (M. Liuterio katekizmai, Augsburgo išpažinimas ir kiti) 1580 buvo surinkti į Santarvės knygą. M. Liuterio šalininkams nepavykus susitarti su reformatoriaus U. Zwinglio sekėjais dėl Šventosios Vakarienės (1529 Marburgo religinis disputas), į atskirą šaką susijungė Pietų Vokietijos ir Šveicarijos protestantai (Consensus Tigurinus, 1549) – apie 1550 atsirado Evangelikų Reformatų Bažnyčių grupė; dėl didelės Ženevos reformatoriaus J. Kalvino įtakos šios Bažnyčios kartais vadintos kalvinistais. Reformatai įsitvirtino keliuose Šveicarijos kantonuose, Olandijoje, Škotijoje, dalyje Prancūzijos, Vokietijos, Vengrijos ir Abiejų Tautų Respublikos (laikėsi senųjų Bažnyčios tikėjimo išpažinimų, bet turėjo ir savitų – pvz., Heidelbergo katekizmą).
Ypatingą šaką sudaro Anglikonų Bažnyčia, kuri atsirado ne iš bendrosios protestantizmo srovės, o dėl politinių motyvų atsiskyrė nuo Katalikų Bažnyčios ir pamažu perėmė protestantizmo mokymą (39 straipsniai); dėl anglokatalikiškojo sparno (vadinamosios Aukštosios Bažnyčios) ji kartais nepriskiriama prie protestantizmo Bažnyčių. Dar vieną svarbią šaką sudaro anabaptistai, laikomi radikaliojo protestantizmo atstovais, nuo pat pradžių (16 a. 3 dešimtmečio) atsisakę bendradarbiauti su valstybe ir karinės tarnybos, ypač pabrėžę asmeninio tikėjimo ir nuoseklaus NT principų taikymo reikšmę.
16 a. antroje pusėje protestantizmas buvo paplitęs Šiaurės ir Vidurio Europoje; Pietų Europoje neįsitvirtino. Kontrreformacijos laikotarpiu protestantizmas Europoje buvo smarkiai prislopintas. Nuo 17 a. paplito britų kolonijose Šiaurės Amerikoje; čia svarbios protestantizmo šakos – baptistai (nuo 17 a.), metodistai (nuo 18 a.), įvairios laisvosios Bažnyčios (nuo 19 amžiaus). Dėl intensyvios misijinės veiklos nuo 19 a. pradžios daug protestantų įvairių šakų Bažnyčių buvo įsteigta Afrikoje ir Azijoje. Iš metodistų judėjimo pagrindo 20 a. pradžioje išaugo sekmininkų šaka (21 a. pradžioje yra viena didžiausių protestantizmo grupių), padariusi įtaką charizminiam judėjimui (nuo 20 a. vidurio), kuris savo ruožtu įsitvirtino įvairiose konfesijose. Panašiai įvairioms protestantų Bažnyčioms ir denominacijoms daro įtaką Evangelikų Liuteronų ir Evangelikų Reformatų Bažnyčiose kilęs pietizmo judėjimas (nuo 18 amžiaus).
21 a. pradžioje iš viso pasaulyje buvo daugiau kaip 600 mln. protestantų: apie 350 mln. pagrindinių grupių (evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, anglikonų, evangelikų metodistų, evangelikų baptistų) šalininkų (iš jų Europoje – apie 100 mln.), apie 150 mln. sekmininkų, apie 100 mln. Azijoje ir Afrikoje susikūrusių naujų nepriklausomų bendruomenių narių; tai sudaro apie 1/4 krikščionių. Dalis Europos protestantų Bažnyčių priklauso Europos Evangelinių Bažnyčių Bendrijai (Community of Protestant Churches in Europe, CPCE). Evangelikų (teologiškai konservatyvių ir misionieriškai bei socialiai aktyvių protestantų) bendruomenių svarbiausia organizacija yra Evangelikų aljansas.
Protestantizmas Lietuvoje
Apie protestantizmą Lietuvoje Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia, Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčia, baptistai. LIETUVOJE, metodistai. LIETUVOJE, sekmininkai. LIETUVOJE.
473
-evangelikai;