provincija

provncija (lot. provincia), senovės Romos administracinis teritorinis vienetas. Pradėjo formuotis Romos respublikos laikais. Iš pradžių provincija buvo teritorija, patikėta valdyti iš Romos atsiųstam pareigūnui (pavyzdžiui, karo metu konsului) ir neturinti nuolatinių tiksliau nustatytų ribų. Per pirmąjį punų karą įkurtos pirmosios nuolatinės provincijos (Sicilija ir Sardinija), vėliau jų daugėjo. Svarbesnes provincijas (pirmiausia maištingas arba prie neramaus pasienio) valdė buvę arba einantys pareigas senatoriai, kitas – pretoriai ir propretoriai. Pirmasis Romos imperatorius Oktavianas Augustas 27 prieš Kristų suskirstė provincijas į senatorines (valdė Senato tvirtinamas prokonsulas, renkamas burtais arba skiriamas iš buvusių konsulų ir pretorių) ir imperatoriškąsias (valdė imperatoriaus skirtas senatoriaus rango pareigūnas, išskyrus raitelių rango prokuratorių valdomas smulkesnes, kur nebuvo dislokuoti legionai). Daugiausia provincijų (apie 100) įkurta valdant imperatoriui Dioklecianui (284–305), jose buvo griežtai atskirta civilinė ir karinė valdžia. Vakarų Romos imperijoje provincijos išliko iki jos žlugimo (5 amžius), Rytų Romos imperijoje (Bizantijoje) jas pamažu (iki 7 amžiaus vidurio) pakeitė egzarchatai ir temos.