Prsijos kunigaikštỹstė, Prsijos hercogỹstė (vokiečių k. Herzogtum Preussen), Kunigáikštiškieji Prsai, vokiečių valstybė Prūsoje ir Mažojoje Lietuvoje, gyvavusi 1525–1701.
Susidarė Vokiečių ordino valstybės teritorijoje per reformaciją, po Ordino sekuliarizacijos. Susikūrus jai baigė formuotis Mažoji Lietuva. Gyventojai iš katalikų virto evangelikais liuteronais, valstybinė religija tapo liuteronybė. Kunigaikštystės plotą, be Varmės vyskupijos ir Pavyslio krašto (kurie nuo 1466, po 1454–66 Trylikamečio karo tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos, iki 1772 priklausė Lenkijai; ši teritorija sudarė Karališkąją Prūsiją), sudarė 31 000 km2, jame 1701 gyveno apie 700 000 žmonių.
Pasibaigus pirmojo valdovo Albrechto Brandenburgiečio (m. 1568) vyriškajai linijai, sostą paveldėjo Hohencolernai. 1618 Brandenburgo kurfiurstas (didysis kunigaikštis Johanas Sigismundas; m. 1619) vedė paskutinio Prūsijos hercogo (kunigaikščio) Albrechto Frydricho dukterį Joaną. Kunigaikštystė asmenine unija buvo sujungta su Brandenburgo kurfiurstyste ir faktiškai tapo jungtinės Brandenburgo‑Prūsijos valstybės (su sostine Karaliaučiumi) autonomine dalimi, kuri iki 1657–60 buvo pavaldi Lenkijos karaliui lenine priklausomybe. 1701 Brandenburgo‑Prūsijos valstybei (Prūsijai) Šventosios Romos imperijos (Vokietijos) imperatorius Leopoldas I suteikė karalystės statusą (Prūsijos karalystė).
Iki 1618 Prūsiją sudarė 3 administracinės teritorinės sritys: Semba, arba Sambija (ją sudarė Sembos, Lietuva vadinamos Nadruvos, Skalvos ir gretimos vakarų baltų žemės; centras – Karaliaučius), Notanga, arba Notangija (Barta, Galinda ir Notanga; centras – Barštynas) ir Oberlandas (teritorija į pietus nuo Paserijos upės; be Varmės ir gretimų žemių, kurios nuo 1466 buvo Lenkijos karaliaus lenas; centras – Saalfeldas). Pati Sembos sritis kartais būdavo skirstoma į 2 žemes: Sembą ir Lietuvą (Mažosios Lietuvos branduolys). Luomų suvažiavimų ir rinkimų į Prūsijos Landtagą (Seimą) interesais Sembos ir Notangos sritys sudarė Žemutinę Prūsiją (vokiškai Niederland), Oberlandas – Aukštutinę Prūsiją.
Prūsijos kunigaikštystėje buvo 4 vyskupijos: katalikiškoji Varmės (kunigaikštystei priklausė iki 1466 Torunės taikos, pasibaigus Trylikamečiui karui; įėjo Pietų ir Vidurio Varmė bei diduma Bartos), protestantiškosios Sembos (priklausė Semba ir minėta žemė Lietuva), Pamedės (Pomezanijos) ir Kulmo (priklausė Vyslos dešiniojo kranto teritorija, iki 1772 priklausiusi Karališkajai Prūsijai). Varmės katalikų vyskupija, iki 1772 likdama Lenkijos autonomine dalimi, buvo kontrreformacijos židinys. Prūsijos kunigaikščio ir jo tarybos valdžią (ypač iki 1660, kol Prūsijos kunigaikštystė atgavo suverenumą) varžė Landtagas.
Prūsijos kunigaikščiai, vėliau Brandenburgo kurfiurstai kovojo su bajorais ir miestiečiais, nepatenkintais Hohencolernų absoliutiniu valdymu. Absoliutizmui stiprinti Brandenburgo kurfiurstas, vadinamas Didžiuoju, Frydrichas Vilhelmas 17 a. antroje pusėje centralizavo valdymą, sukūrė biurokratinį administracinį aparatą, didino gerai parengtą kariuomenę. Per 1600–29 Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Švedijos karą dalį Prūsijos kunigaikštystės (su Mažąja Lietuva) užėmė švedai; 1626–35 jie valdė Klaipėdos, Piliavos, Elbingo uostus. Per Lenkijos ir Lietuvos Valstybės ir Švedijos 1655–60 karą (pirmąjį Šiaurės karą) į Prūsiją vėl įsiveržė švedų kariuomenė. Ji privertė Brandenburgo didįjį kurfiurstą ir Prūsijos kunigaikštį Frydrichą Vilhelmą 1656 01 17 be mūšio Karaliaučiuje sudaryti sąjungos sutartį, nutraukti ryšius su Lenkijos ir Lietuvos Valstybe, pripažinti Prūsiją Švedijos vasale ir toliau kariauti jos pusėje.
1656 Prūsiją (ypač Mažąją Lietuvą) smarkiai nusiaubė totoriai, tarnavę Lenkijos kariuomenėje. Kunigaikštystės valdžia pasinaudojo sąjunga su Švedija. 1657 Lenkijos ir Lietuvos valdovas Jonas Kazimieras atsisakė siuzereno teisių į Prūsijos kunigaikštystę. Ji 1656 Labguvos traktatu ir 1657 Vėluvos‑Bydgoszcziaus traktatu atsikratė leninės priklausomybės Lenkijos karaliui. Kaip suverenios valstybės Prūsijos kunigaikštystės statusas tarptautiniu mastu buvo įtvirtintas pasibaigus karui 1660 Ołyvos taika. Kunigaikštystės sostinė iš Karaliaučiaus buvo perkelta į Brandenburgo centrą Berlyną; dėl to santykinai sumažėjo Prūsijos lietuvių įtaka, blogėjo jų socialinė, kultūrinė ir tautinė padėtis.
Baudžiava kunigaikštystėje ėmė stiprėti po valstiečių bruzdėjimų 1525–28 (prūsų ir lietuvininkų sukilimai). 1577 kunigaikštystės valdovo įstatymu baudžiauninkams (dauguma jų buvo prūsai, lietuvininkai, lenkai mozūrai) uždrausta pasitraukti nuo žemės, kuri buvo vokiečių riterių, tapusių bajorais dvarininkais, nuosavybė. Ūkio pagrindas buvo lažinis žemės ūkis (lažas, lažininkai) ir užsienio prekyba, ypač su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Žemėvaldos didumą sudarė valdovo domenas. Bajorų privačių valdų daugiau buvo Prūsijos kunigaikštystės pietinėje dalyje ir Vakarų Prūsijoje.
Nuo 17 a. antros pusės Prūsijos kunigaikštystės šiaurėje (ypač Mažojoje Lietuvoje) vyko šatulinė kolonizacija, steigėsi kulmiškių, šatulinių valstiečių nausėdijos. Dauguma kunigaikštystės vokiečių kolonistų priklausė bajorų, miestiečių ir dvasininkų luomams. Manufaktūrinės pramonės, prekybos, kultūros, prūsų ir lietuvių raštijos svarbiausias centras buvo Karaliaučius. Kiti žymesni miestai – Tilžė ir Klaipėda. Lietuvių ir prūsų raštija ypač rūpinosi Albrechtas Brandenburgietis. Per reformaciją 1544 įkurtas protestantiškas Karaliaučiaus universitetas.
Daug Prūsijos kunigaikštystės gyventojų – kaimiečiai prūsai, lietuvininkai, mozūrai (Mozūrija) bei lenkai – nemokėjo vokiečių kalbos, todėl valdovo ir vietos valdžios oficialūs ediktai, potvarkiai, paliepimai, religinė literatūra leista vietos gyventojų kalbomis. Gimtąja kalba vyko pamaldos evangelikų liuteronų bažnyčiose, pamokos pradinėse mokyklose.
Prūsijos kunigaikščiai (valdymo metai): Albrechtas Brandenburgietis (1525–68), Albrechtas Frydrichas (1568–1604), Joachimas II Frydrichas (1605–08), Johanas Sigismundas (1609–19), Georgas Vilhelmas (1619–40), Frydrichas Vilhelmas (1640–88; tituluojamas didžiuoju kurfiurstu) ir Frydrichas III (1688–1701; 1701–13 Prūsijos karalius).
L: A. Matulevičius Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje / Lietuvininkų kraštas Kaunas 1995; Vydūnas Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių Vilnius 2001; L. Baczko Geschichte Preussens 3–5. Bd. Koenigsberg 1796–1800; J. Voigt Geschichte Preussens 6–7. Bd. Koenigsberg 1831–37; M. Toeppen Historisch‑Comparative Geographie von Preussen Gotha 1858; A. Horn Die Verwaltung Ostpreussens seit der Säcularisation 1525–1875 Königsberg 1890; Prusy Wschodnie Poznań 1932, Warszawa 21934; Dzieje Prus Wschodnich t. 1–3 Toruń–Gdynia 1936–39; K. Piwarski Dzieje polityczne Prus Wschodnich (1621–1772) Gdynia 1938; B. Schumacher Geschichte Ost‑ und Westpreußens Würzburg 1958; W. Hubatsch Preussenland Würzburg 1966; K. H. Forstreuter Wirkungen des Preussenlandes Köln–Berlin 1981; G. Heinrich Geschichte Preussens. Staat und Dynastie Frankfurt am Main–Berlin–Wien 1984; J. Małłek Dwie części Prus Olsztyn 1987; S. Salmonowicz Prusy. Dzieja państwa i społeczeństwa Poznań 21998; Historia Prus t. 1 Poznań 2001.
415