Pseudoizdoriaus dekretãlijos, Pseudoizidorianà, Pseudodekretãlijos, bažnytinių dokumentų (tikrų ir suklastotų) rinkinys. Sudarytas Hispana Gallica Augustodunensis rinkinio pagrindu, tarp ten esančių tikrų dokumentų įterpiant popiežių Klemenso I (apie 88–apie 97)–Damazo I (366–384) valdymo laikotarpį apimančius suklastotus popiežių laiškus, dekretus, Bažnyčios susirinkimų ir sinodų nutarimus. Pseudoizidoriaus dekretalijas 9 a. sudarė Izidoriumi Merkatoriumi pasivadinęs asmuo (iš čia pavadinimas; teologinė literatūra Pseudoizidoriaus dekretalijų sudarytoju skelbė vyskupą Izidorių Sevilietį, 6–7 amžius). Tekstą rašė įvairūs autoriai, vadovaujami vieno sumanytojo. Popiežius Mikalojus I Didysis (858–867) jas paskelbė, pripažino privalomomis Bažnyčiai ir laikė savo politikos teoriniu pagrindu.
Pseudoizidoriaus dekretalijų atsiradimo istorinis fonas – vyskupų įsitraukimas į kovą prieš Karolingų imperijos imperatorius (Liudviką I Pamaldųjį ir jo įpėdinius), kurie, siekdami pasinaudoti bažnytiniais turtais, manipuliavo Bažnyčios vadovybe ir tuo pačiu ją žlugdė. Pseudoizidoriaus dekretalijų sudarytojai, siekdami pagrįsti vyskupų teisę daryti įtaką imperijos politiniam gyvenimui, pateikė melagingų aiškinimų dėl vyskupų, arkivyskupų ir popiežių teisių ir privilegijų. Pirmiems popiežiams kankiniams melagingai priskiriamos dekretalijos draudžia vyskupą kaltinti nusikaltimais, pasmerkiant amžinai bausmei vyskupą kaltinantį asmenį. Prasidėjus teisminiam procesui prieš vyskupą šis turėjo teisę ne tik pasirinkti teisėjus, bet ir kreiptis į popiežių: taip garantuota jo teisinė neliečiamybė. Klastotėmis siekta stiprinti vyskupų pozicijas pasaulietinių valdovų atžvilgiu ir įtvirtinti jų valdžią vyskupijų kunigams, panaikinti tiesioginį pavaldumą kam nors, išskyrus popiežių, t. p. jose buvo išskirtas ypatingas popiežiaus vaidmuo.
Pseudoizidoriaus dekretalijos galiojo iki 1140, kai kanonistas Gracianas išleido naują kanonų rinkinį Concordia discordantium canonum, pakeitusį senuosius. Pseudoizidoriaus dekretalijų terminas pradėtas vartoti 15 a., pradėjus taikyti kritinės tekstologijos metodą. Pseudoizidoriaus dekretalijų tikrumu suabejojo Mikalojus Kuzietis (1401–64). Galutinai klastotė demaskuota 16–17 a. protestantų istorikų ir teologų. Išlikę 75 Pseudoizidoriaus dekretalijų dokumentai ir įvairios jų kopijos.
193